RSS

Makiko mėnuliai

04 Geg

Brodskį skaitančio Baryšnikovo į  Londoną važiuoji žiūrėti tyčia. Ir gaunasi nelabai: daug vystančios narciziškos senatvės ir tiesmukumu žeidžiantys režisūriniai sprendimai. Tobulą Brodskio poeziją Baryšnikovas skaito gerai, bet nesijaučia, kad spektaklio pridėtinė vertė atsvertų vertę Eurostaro  bilieto. Užtat netyčia – nes ką labai veiksi prieš spektaklį – atrandi Makiko Nakamurą.

This slideshow requires JavaScript.

Makiko yra japonė, kuri tyliai kruopščiai tapė kasdien nuo vaikystės – nes namuose buvo teptukų ir dažų, likusių nuo senelio ir dėdės, kurie žuvo II pasauliniam kare. Tapydama baigė meno mokyklą, pragyveno japonišką gyvenimą, o kai mirė jos tėvai – susikrovė daiktus ir išvažiavo Paryžiun. Iš meilės Beketui kaip autoriui. Po to pervažiavo Dublinan ir net gavo Airijos pilietybę. Dabar vėl grįžo Kiotan.

Dubline Makiko pastebėjo Johnas Martinas, pastebėtą, atsigabeno savo Londono galerijon ir padarė parodą. Parodos skelbimą įdėjo tik į vieną laikraštį – Financial times. Žinau, kas išsiplėšė, kišenėn įsidėjo ir sakė, ten eisim. Nesėkmingai eiti ten bandėm kai Londone prieš mėnesį buvom.

Bet viskas, kam nutikti lemta, neturi šanso nenutikti. Soho stumdydami porą valandų iki Baryšnikovo, prisiminėm nepasiektą tikslą – va tik Makiko vardo ne, ir galerijos pavadinimo neprisiminėm irgi. Čia pravertė vaikų turėjimas, kurių viena telefonu buvo suorientuota, kur laikraščio skiautės ieškoti, ir netgi surado, ir užvedė mus ant tiesaus kelio Johno Martino galerijon, kur Makiko jau nebekabojo, nekabojo ten niekas, dirbo vyrai su grąžtais ir sienas ramstė nigerietiški grafičiai – bus nauja paroda. Bet žinantiems, ko nori, padeda viskas ir galeristai, ir Tara išpakavo mums visus turimus Makiko mėnulius, ir daug apie ją papasakojo, ir davė pačiupinėti glotniai lakuotą mėnulių paviršių ir vartaliojom mes juos visaip prieš šviesą ir vėrėsi mums nauji žėrutiniai jų sluoksniai ir kaip yra ypatinga, kad iki vakar neturėjau nei vienos japonės, kuri man ką nors reikštų, o dabar va prašom, žinau, kad kažkur Kiote yra Makiko ir tepa ir skuta ir taip kiekvieną dieną tvarkingai ir kruopščiai, nes, sako, augo viena šeimoje ir meno darymas jai buvo kaip sesė ir žaidimų draugas.

Ir jei prieš porą dienų buvau sugalvojusi, kad mano gyvenimas yra stympankiškas*:

sdr

tai dabar žinau, kad iš tikro jis yra toks:

Makiko (2)

Bet reikia būt labai iš arti pažiūrėjus, kad suprastum.

__________________________________________________________________________________________________________________________________________

*  (čia kai Nr.4, jau išmokyta skaityti, plaukti, važiuoti dviračiu, slidinėti ir megzti supriekaištavo, kad nėra buvusi Eifelio bokšte, o ten nuvežta užsispyrusi slapstėsi bokšto pakampėse, ant Žiulio Verno restorano stogo, prie pat sankirtos tų dviejų sijų ant kurių stovėjo Laurent Gounelle knygos herojus, sugalvojęs nebegyventi):

P.S.O dėl Baryšnikovo tai ir vėl lipimas ant tų pačių grėblių. Įsivaizdavau, kad  bus kaip 1985-aisiais – Lisabonos San Karlo teatre apsimetusiame Kirovo Operos ir Baleto. O gavosi kaip 2017-ais Londono Apollo. Tik teatro salės stulbinančiai panašios.

Reklama
 

Žymos: , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: