RSS

Vieno kryžiaus istorija. Efektyviau nei LESTO

10 Rgp

Kadangi prieš kelias dienas buvo vieno nago istorija, tai galėčiau sakyti, kad pradėjau vienų istorijų seriją. Net jeigu serija bus tik iš dviejų elementų, nes su serijiškumu ir kitokiu reguliarumu turiu problemų.

Dauguma mano istorijų (ne tai, kad daug jų būčiau užrašiusi, bet galvoje įvairios sukasi) iššauna iš po g+ gaiduko. Paskaitau, pvz, kad Skirmantas Tumelis giriasi per audrą nesnaudžiančiais Šeškinės kaimynais, ir negaliu susiturėti nepasakiusi, kad mano kaimynai, be to, kad yra tikri KAIMynai, t.y. iš mano KAIMo, irgi neprastesni. O bendrai tai ir nelygintini, nes Šeškinėje žmonės per lango stiklą žaibus ir lašus besiritančius meniškai pliauškino, o mano kaimynai stulbinančiai operatyviai susidorojo su škvalo padariniu. Apie tai mano smartfotoreportažas.

Darželių (toks kaimo pavadinimas) kryžius yra svarbus, nes kitaip negalėčiau nupasakoti, kaip mane rasti, ne tik draugams ir pažįstamiems, bet ir, pvz., kurjeriams, kurie man praeitą savaitę pristatė kokius tai baisiai gerus skalbimo miltelius – buvo įvykis. Mat Darželiuose nėra gatvių. Yra nuo kryžiaus į kairę arba į dešinę, ir kairė gali virsti dešine, jei atvažiuosi nuo Druskininkų, o ne nuo Marcinkonių, bet atskaitos taškas yra kryžius. Aš neatsimenu, bet mama mano sako, kad kai mes pirkom čia vasarnamį – labai seniai – tai toj vietoj buvo trys laibi grakštūs kryžiai, taip suprantu, kad ji jų ilgisi. Nežinau, kas su tais kryžiais nutiko, bet 1989 m. kaimynai Jonas ir Vladas sutvėrė dangų remiantį kryžių. Vieną, užtat, kaip šiuos kraštuos (sako) įprasta –  su dviem skersiniais, arba kryžiavonėm. Bandžiau čia surasti priešškvalinio Darželių kryžiaus nuotrauką su ant viršūnės tupinčiu gandru, bet radau tik šitą:

Šioj žieminėj nuotraukoj nesimato kryžiaus aukščio, bet dvi kryžiavonės – aiškiai.

 

Na o trečiadienį, rytą po to, kai (nu ir vėl g+) Romas Sadauskas paskelbė šiai vasarai iki galo atsimaudęs Snaigyno ežere (aš net buvau parašiusi komentarą apie žydinčią slyvą Snaigyno ežere, bet škvalas artėjo, traukdamas į savo šerdį mano 3G su visais internetais, tai nepasipostino) – važiavau į Druskininkus ir kryžius atrodė štai taip:

Neatrodo labai netvarkingai, nulūžęs kaip nupjautas, ties antrąja kryžiavone. Vienok sužeistas kryžius nuteikia baugiai.

 

 

Kitą rytą turėjau reikalų ant kelio – perimti tepamo varškės sūrio siuntinį iš Kabelių sūrininko Audriaus.

Suriukatalogas

(Čia bandžiau įterpti jo sūrių katalogą, kurį turiu savo kompe kaip PDF failą, kaip ir pavyko, bet keistokai, iki piešinių ir teksto prisikasama dviem etapais. Visgi bandyti galima ir verta, poetiškas toks sūrininkas yra Audrius, ne veltui gatvės šokių čempionas iš priešsūrinės karjeros ir sūriai geri).

Buvau ant to kelio savo atostogautojiška nuomone anksti, bet kaimynas Marius jau vaikščiojo aplink su vaiku ant sprando kalbėdamas, kad reikia neštis Varną[i] ir supjauti nulūžusį kryžiaus galą, kad nesimėtytų, o po to atėjo kaimynas Jonas su rulete apsimatuoti, kokio ilgio karčių reikės pastoliams. Numatavo, kad šešių, iš ko sprendžiu, kad pats kryžius pradžioj gal buvo aštuonių, o gal ir visų dešimties.

O dar kitą dieną išsiruošėm plaukti baidarėmis, kai išvažinėjome, pastoliai jau stiebėsi:

O kai grįžinėjom, padebesiuos jau tupėjo Marius su Rimu ir pjovė vietą išlikusiai kryžiavonei perkelti žemiau:

Apačioje už gėlių krūmo matosi kaimynas Jonas, vienas kryžiaus bendraautorių. Pats į debesis nebesiropštė, jaunesniems patikėjo, bet pragmatiškas sprendimas tiesiog žemiau perkelti išlikusią kryžiavonę, man rodos, buvo jo.

 

 

Nebus iš manęs karo korespondentės, ne vienas ir ne kartą yra man sakęs, bandžiau Marių su Rimu kaip nors veidais įamžinti, Mariaus šypseną dar pagavau, o Rimo – tik užpakalį.

Kaimynas Vladas, antrasis kryžiaus bendraautorius,tuo tarpu škvalo  likučius sugrėbstė.

Sugrėbęs metė likučius į laužą, kur kitos kryžiaus nuolaužos jau smilko. Mat nieko kito su kryžium daryti negalima, kaip tik sukurti specialiai laužą ir sudeginti, dar geriau šventoriuje, bet šiuo atveju rinktasi paprastesnis variantas.

Apatiniam dešiniam kampe mano jauniausias kaimynas Matas, tuo metu padebesiuose tupėjusio Mariaus sūnus, tas pats, kur ant sprando sėdėjo tą rytą, kai aš sūrio siuntinio laukiau.

Taigi, nepraėjus ir 50 val. po škvalo,   kryžius atrodė štai taip:

Arba, jei apimti tiek, kiek tilpo pirmojoje nuotraukoje – tai taip:

Operatyviau nei LESTO[ii], man atrodo. Ir čia laikinas variantas. Kaimynas Gintaras pažadėjo parūpinti ąžuolo, mesimės ant meistro ir vėl turėsim didelį kryžių. Nors mano mamai gal norėtųsi tų senesnių gracingesnių trijų 


 


[i] Varna mūsų, kaip manau ir visuose kaimuose yra bendrinis benzopjūklo pavadinimas, nutrupėjęs nuo Hugskvarnos markės, kuri išstūmė Družbą.

[ii] Tokie elektros skirstomieji tinklai – nežinau, kaip tas jų raides šifruoti. Tik žinau, kad kai škvalas praūžia, tai jų atstovas per radiją pasakoja, kad dar ne visiems spėjo elektrą atstatyti.

 

Reklama
 
3 Komentaras

Publikavo rugpjūčio 10, 2012 Lietuvoj

 

Žymos: , ,

3 atsakymai į “Vieno kryžiaus istorija. Efektyviau nei LESTO

  1. skirmantas tumelis

    rugpjūčio 11, 2012 at 10:31

    Karo koorespondento taisyklė: reikia daug fotkinti, tada bus ir užpakalių ir veidų.

    O istorija tai dvasinga. Šitos ir scenarijų supratau.

     

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: