Venecija, kaip žinia, yra žuvis, ir jos uodegoj yra toks kakutis, San Pietro di Castello salelė, kurią venecijiečiai, sakoma, laiko tik sau. Turistai, jie tegul aplink Šv.Morkų grūdasi.
Kai ieškojau internetuose kokio minimalistiškesnio Venecijos-žuvies vaizdo, kad tas San Pietro žemčiūgėlis aiškiau matytųsi, tai užtikau tokį vat pasakojimą apie visą Castello rajoną – būt buvę gal nieko paskaityti prieš tą San Pietro užskvotinant, bet geriau vėliau, negu niekad, ir nuotraukos, ten, žinoma nepalyginti puikesnės negu mano, bet niekas čia ir nekonkuruoja. Aš tai čia rašau tik tam, kad nepamirštume, kad mes tame San Pietro atsidūrėm iš širdies ir su ja padirbėjusio Kelionių Planuotojo dėka, turėjom ten du aukštus ir stogą, ir – privalu išsitraukti Hiperbolės rimą – gavom eilinę proga patikėt, kad, jis <pasaulis> nėra jau toks blogas.
Nuo mūsų stogo Venecijos pasaulis matėsi – nelygu žiūrėtojo padėtis: statesnė ar jau nebelabai stačiom laikantis – per skalbinių segtukų irba rudens gėrybių prizmę:
Be kita ko, mūsų stogas ganykla buvo ne tik akims, bet ir ausims. 8 ryto mažiau patyrusiems girdėdavosi tik šiaip pažįstama melodija, bet kompanijos amžinųjų tiesų garantė konkrečiai identifikavo, kad priedainin turim sudėti “sveiKA, sveiKA, sveiKA MariJA“:
Tiek tad apie stogą – neteisingai kažkaip nuo jo pradėjau, nes Venecijoj tai atsidūrėm dėl pelkės. Nes Pelkių Mokykla vadinasi Lietuvos paviljonas Venecijos architektūros bienalėje.
Paviljono kuratoriai Gediminas ir Nomeda Urbonai, o ypač kalbatorius Gediminas visaip mandrai, įdomiai ir konceptualiai aiškina, iš kur tas jų dėmesys pelkei. Ir riba ji tarp kieto ir minkšto, ir maitintoja visa ko ir kūrėja, o betgi visuomenės sąmonėje įsitvirtinusi dažniausiai su neigiama konotacija, ir ateitis ji visų mūsų. Tiek technologinė – rodė, kaip kažkokios pelkių bakterijos energiją generuoja parodos displėjus maitinančią:
Tiek socialinė – čia gal jau sunkiau beprisimenu sąsają, bet kai įpuolėm Pelkių mokyklon pirmą kartą, toks graikas kalbėjo apie komOnizmą – nu kažkaip, kad turim visi būt simbiozėj, kaip pelkės mikrokosmo elementai, būt vieni kitiems reikalingi ir sietis tokiomis natūraliomis, o ne hierarchinėmis sąsajomis – krč, nelengva tokian nekasdieniškan dalykan įpuolus dar ir susivokti, apie ką reikalas, tai skaidrę tik nekokybiškai nusifotkinau, kuri sako, kad mūsų kūnai, tai mūsų dirvos – ot dirvotyrininkams džiaugsmo:
Vamzdžių ten visokių buvo ir sriubos (nenufotkinau) ir žmonės simpatiškai grūdosi, jauni daugiausiai visokie, gali suprast, kad rūpi jiems planetos ateitis ir kaip pelkės ją išgelbės – nu jei tas pelkes pirmiausia kas nors gelbėti susimobilizuos. Ta proga tinkami žmonės buvo nufotkinti tinkamoj paviljono vietoj:
Ne Urbonai šitą vienintelės vilties šūkį į įvairias kalbas vertė ir Pelkių mokykloj ant sienos kabino. Išties tai jie to šūkio tiesiog nenukabino, norėjo ar nenorėjo, nepasakojo, o pasakojo visai tokią ir istoriją, kaip jie paviljonui dievotos venecijietės galeriją už sąlyginai nelabai brangiai išsinuomojo po to, kai buvo paaukoti and dviejų sicilietiškų klanų nesantaikos aukuro, ko pasekoje pelkei idealaus trikampėlio Bienalės sodų teritorijoje, kaip buvo iš anksto planuota – negavo, o gavo visokį pagalių į ratus kaišiojimą, bet tai ar Lietuvos kino teatro atstovinėjimo epopėjos autorius, balandžių leidimo virš Vilos Lituanicos dresuotojus, Masačiūsetso Technologijų Instituto plytų iš grybų augintojus pagaliais iš vėžių išmuši, vamzdin bandysi kišti – ir tą panaudos, kaip ruporą:
Nu nebent Kabelinio Viržinio gabalą iš kišenės, kaip kokias stebuklines šukas, išsitrauksi – tai kol tirps Varinio puodo produkcija Kuratoriaus burnoje, gausi ramybės minutę informacijos avalanšui apvirškinti:
Bet atgal prie mūsų avinų – pelkė, ji kur? Parodė mums tokį lopinėlį, venecijietiškam galerijos kiemelyje, po skalbinių virvėmis – dėjo pastangų, vežė durpes, kišo augmeniją, pataisus ir gal net berželius keružius, ir laistė per nelietuviškus klimatoatšiliminius Venecijos karščius. Prieš mums atvykstant pelkė atrodė – gyva dar, ne butaforinė kokia – bet skurdžiai:
Kuratorius bandė aiškinti(s), suprantama, aplinkybės, bet nuotrauka tokia, kaip matosi, saikingai gedulinga, nepaisant skalbinių frivolikos:
Čia stojo prie staklių Čepkelių Greitosios Pagalbos Desantas. Fėja Onutė išvyniojo velėnos implantą (vadinasi pelkės popierius):
iš Romo pinto kašikėlio pabėrė čepkelinių spanguolių:
Įsmeigė Dzūkijos šalnų margai pakandžiotų vaivorų ir pelkė, reanimatorių džiaugsmui, tapo panaši į Meškos Šikną:
Išeidinėjant kuratorius užrodė dar kitą lopinėlį, ten pelkė dar varganesnė, užtat apšviečiama ružava lempa iškart pasidaro venecijietiškų žibintų pusseserė:
Nes vieniems duotos šalnos ir jų pakąsti vaivorai, kitiems gi tenka vystantį grožį pūsti iš stiklo:
Man tai belenkaip gražu ir viena ir kita. Nors gražiausias man Armstrongo-Mitchello kranas, nuo 1883 m. remiantis dangų Venecijos Arsenale. Kranas, žinia, yra gervė, o spanguolės, angliškai, yra gervių, tai biški ir kranų uogos – taip kad į temą čia viskas.
P.S. O žiema vyko pelkės istorijos pratęsimas Marcinkonyse: Urbonai nešė pelkės šviesą gylyn į Čepkelius. Skaityti čia: Venecijos aidai Marcinkonyse.
Namop2 
Viena mintis apie „Lietuva Venecijoj yra pelkė ir tai yra cool“