RSS

Putino laikai (nu ir sėkla)

01 Sau

Buvom praeitą savaitę Vinco Mykolaičio Putino muziejuj. Tam name palei tą Tauro kalną, ant kurio aš užaugau, rogutėmis nuo visų trijų kalnų žemyn leisdavausi, o po to autobusu nr.24 į kalną važiuodavau, kai tingėdavau pėsčia aukštyn lipti, kaip rašiau komentaruose po Rokiškio įrašu*.

Bet čia bus ne apie Tauro kalną, o apie Putino muziejų. Kuriame iš tikro tai su Klasioku** esame buvę, nes mūsų kitas klasiokas buvo Putino augintinio sūnus ir tame bute, kuriame dabar yra muziejus, tiesiog gyveno, kai tas butas dar nebuvo muziejus. Turėjo  giminių Amerikoje, katrie buvo parūpinę jam žaidimą Monopolis – kas kokiais 1980 (Maskvos olimpiados) metais buvo tiesiog už siekiamybės ribų, šviesmečiais toliau nei kramtoškė, džinsai ar flomasteriai – maždaug kaip Boney M vinilas gal. Tai kartais būdavom pakviesti TO Monopolio pažaisti į TĄ butą. O mums žaidžiant monopolistinio klasioko mama už sienos vertė Forsaitų sagą. Kurią geros poetės vardu pavadintoje mokykloje originalo kalba turėjom skaityti penktoj klasėj. Kadangi penktoj klasėj per savaitę angliškai perskaityti 50 Forsaitų sagos puslapių,  buvo nelabai įmanoma, todėl buvo svarbu, kad klasioko mama su savo vertimu spėtų užbėgti mūsų skaitymams į priekį.

Taigi. Į Putino, kaip ir į tame pačiame name esantį Krėvės muziejų tiesiog seniai norėjom nueiti. Nes į visokius memorialinius ir šiaip muziejus mėgstam nueiti – vat pavyzdžiui Maironio bute muziejuje Kaune yra mano vienintelis matytas lietuviškojo art nouveau interjeras:

Interjere Nr.3, seniai, kai dar buvo mažiausioji.

Vaižganto muziejuje vaikams patiko papūgėlės, o man – Vaižganto lova sienos fone:

ir esto Elmar Jaanimägi pieštas  šaržas. Tas labiausiai todėl, kad tai yra man vienintelis žinomas esto pieštas lietuvio šaržas, o dar  įrodymas, kad realūs lietuviai su neišgalvotais estais bendravo 1932 (atrodo) metais.

Muziejų lankymuose netikėtumų ir serendipystės ne mažiau nei kokiuose socialiniuose tinkluose. (Tame pačiame Maironio muziejuje pamačiau ant stalo tų laikų telefonų knygą. Pasiieškojau savo pavardės. Ir radau savo Biržų probobutės numerį: reikėjo rinkti 364.) Su Putinu – norėjom, bet niekaip nesisekdavo mums įsipaišyti į muziejaus darbo valandas. Mums mat norėdavos šeimyniškai, po sekmadienio pusryčių. Ar kokią šviesią vasaros popietę.

Tuo tarpu į Briuselį atvažiavo Knygos teatras ir parodė Altorių šešėlyje. Ir kadangi lietuviško teatro Briuselyje nėra daug, tai nusivedėm ten ir Nr.3. O kadangi Nr.3 yra žavėjimosi įžymybėmis amžiuje (=9 m.), tai susirinkusi autografus iš visų trijų Knygos teatro aktorių susirado vyrsesers knygų lentynoje Liudo Vasario nuotykius ir tamposi juos dabar į mokyklą, prie stalo, tualetan ir lovon ir jau yra kokius 60 psl. įveikusi. Nauda iš to skaitymo kažkokia protmūšiška, pvz., ima ir paklausia: „kurios tautos drabužis slepiasi Vasario*** pavardėje?“ Bet kas toks Putinas žino, ir galimybe patekt į jo butą muziejų apsidžiaugė. Taigi, pernakvoję Vilniuje, nes išvakarėse Global Lithuania, prieš slysdami kaiman (sniegynus balom pavertęs Celsijaus pliusas kaip tik virtinėjo į minusą) sustojom aikštelėje ties Medicinos banku. Eilinį kartą pasidžiaugiau app‘u ParkavimasLT, nes nereikėjo kankintis prie automato, spėliojant, pateksim į tą muziejų, ar ne, ir už kiek stovėjimo turėtume susimokėti. Parkavimo mygtuką nuspaudžiau jau peržengus muziejaus slenkstį.

Čia yra mygtukas, kurį paspaudus ir išgirdus muziejininkės „užeikite“ paspaudžiau kitą, telefono mygtuką, apmokėdama parkavimą sms žinute.

Muziejus nieko. Parodė mums autentiškų virtuvės ir vonios grindų – gražios tokios plytelės. Ir Putino kabinetą. Ir jo susicukravusius akinius – vieną dieną plastmasės rėmeliai tiesiog ėmė ir subyrėjo kaip gabalinis cukrus. Ir brailio raštu atspausdintą Altorių šešėlio 1/12 ąją dalį. Ir Putino užsienio pasą – didesnio nei A4 formato, prianstpauduotą visokių vizų. Vežiodavosi, sakė, į keturias dalis perlenkęs.

Čia vaizdas iš priekio. Nežinau, kodėl ant šono pavirtęs, bandžiau pasukti.

Čia su vizom visokiom. Jau gerai išėjo.

Ir aparačiuką, pirštui pašlapinti, verčiant knygos puslapius. Ir tų laikų kvarco lempą. Ir Putino fraką, su plastmasiniais rankogaliais, kad nereikėtų krakmolyti einant į Rotary klubo susirinkimus – o va Rotary ženkliuko frake nepastebėjom, gal kas nugvelbė. Ta proga su muziejaus darbuotoja Ramune sutartinai palingavom galvas, kad šiandienos rotariai tų dienų rotariaus atminimo muziejui galėtų gal langą kokį atrestauruoti, nes labai pučia.

Dar sužinojom, kad Putinas savo rankraščių labai nebraukė, kad Altorių šešėlio juodraštis beveik kaip švarraštis, taisytas tik pagrindinio herojaus vardas. Mat Liudas Vasaris pirmoj versijoj buvo Jonas Sėkla.

Gerai, kad pakeitė. Nes įsivaizduokit, kad su šituo asocijuotųsi.

Ir kad tuokės kunigystės nemetęs, Rygoj civiline santuoka – tipo tikėdamasis, kad niekas nepastebės? Bet Lietuvos Aido žurnalistai išskaitė Rygos dienraštyje skelbimą apie poros sutuoktuves ir viską išskalambijo, kas labai nekaip paveikė Putino santykį su bažnyčia, kuri jį trenkė į pragarus ir kažkokian normalesnian statusan pagrąžino tik metai prieš jam numirštant.

Čia vat tas latviškas santuokos aktas, iš kurio matyt, kad Putinas tuokėsi kaip literatūros profesorius, o panelė Kvedaraitė – kaip jo studentė. Pletko ieškantis žvilgsnis galėtų įžiūrėti čia barakudišką istoriją, bet aš pasidrovėjau šia tema klausinėti.

Tai jei šitas įrašas būtų apie Putiną, tai parašyčiau, kad nuo taurakalniškos paauglystės laikų jojo Rūpintojėlis yra mane labiausiai dangun siurbiantis lietuviškos poezijos gabalas, todėl gerai jaučiuosi gavusi progą vėl apie jį pagalvoti ir su kitais pasidalinti. Vienok įrašą inspiravo liūdesys dėl Lietuvos muziejų darbo laikų – tai šitas dar bent šeštadienį veikia. (Nors sekmadieniais ir po 6 p.m. nedirbančių parduotuvių šalyje sugulėtoje mano šeimos tradicijoje šeštadieniais bandom apsipirkti, o sekmadienį – kur nors eiti.)

Man gi buvo daug ir liūdnai pasakojama, kad visaip kaip lankytinas Tuskulėnų memorialas dirba tik darbo dienomis ir darbo valandomis – dėl ko man artimi asmenys rašė net į Kultūros ministeriją, iš kur gavo tuo metu mandagiu atsirašinėjimu atrodžiusį atsakymą apie tai, kad bus svarstomos galimybės atsižvelgti į rašytojo pastabas. Bet dabar gi einu tinklapin ir žiūriu – patys normaliausi ir kiekvienai savaitgalius turinčiai šeimai tinkami laikai. Ačiū KM. Einu raut su šaknim sovietmečio beigi ankstyvosios nepriklausomybės suformuoto nepasitikėjimo valdiškomis įstaigomis. Ir planuot vizito į Tuskulėnus. Su dirbančiais draugais. Nes man tai ,tiesą sakant, koks skirtumas – atostogos dar nesibaigė.

Čia yra Tuskulėnų akis iš to laikotarpio, kai savaitgaliais dar nedirbo.

* Tas Tauro kalnas tai kažkokia prisiminimų lavina:  ir obuoliai, kurių eidavom vogt į CK sodus Akmenų gatvėj, kai dar jokiais amerikonais ten nė nekvepėjo, ir prie ZAGSo iš pablūdusių jaunavedžių tręšiami saldainiai, ir čiuožinėjimai ant liuteronų kaulų tam pačiam ZAGSo parkelyje – kažkaip labai natūraliai lygiai užšaldavo ten balos, tai nereikėdavo pluošti į mainstryminę Vingio parko ar Žalgirio stadiono čiuožyklą.

**Klasiokas iš didžiosios raidės, nes tėra  vienas toks, keturių mano dukrų tėvas ir vienintelė priežastis, dėl ko bijau pasaulio pabaigos. Jūs gal vaikų ir gyvenimo gaminimo bendradarbių ieškojot kur nors toli, ilgai, blaškydamiesi ir energingai? Mes tai tingiai, bet užtat kiek  nerealaus rezultato!

*** Indiškas saris, žinoma.


Reklama
 
2 Komentaras

Publikavo on sausio 1, 2013 kultūra, Lietuvoj, nostalgija

 

Žymos: , , , ,

2 atsakymai į “Putino laikai (nu ir sėkla)

  1. Atgalinė nuoroda: Karščio nutvoksti. | Namop2

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: