RSS

Malonu susipažinti, Liudvika

11 Sau

Kalėdų stebuklo statusu ištiko mane knygos rijimas – ilgiuosi jo tokio kaip vaikystės. Nu kai skaitai eidama, valgydama, po kaldra, kad kitam į akis nešviestum. Kažkur išsivėtė per gyvenimą gebėjimas susifokusuoti į fabulą ir charakterius taip, kad niekas aplink neberūpėtų. Gal aplinka kalta, gal ant knygų reikiamų nebepataikau.

Ir čia atsitiktinai[1] prigriebiau 10 įspūdžiografijų. Kaip kalėdinę dovaną antikonsumerizmo viruso kratomai, feminizmo idėjoms imliai, mylimiausiai (vienai iš). Prieš įteikdama dėl viso pikto, galvojau, perversiu. Užsikabinau – visai nakčiai (tiek ir tebuvo likę iki Kalėdų senelio vizito). Pradžioj dėl to, kad prasideda reikalas Bona Sforza, su kuria mane sieja mistiniai ryšiai[2], bet labiausiai dėl ispūdžiografiško medžiagos dėstymo – Elena Gasiulytė galėtų jį patentuoti. Apie dešimtį su Lietuva susijusių nerealių moteriškių autorė papasakoja taip, lyg sėdėtų su tavim kur nors kabake, baidarėj ar ekskursiniam autobuse, vertėjų sąjungos organizuotoje išvykoje po Vilniaus kraštą.

Lietuvos vizionierės po kaldra

Baidarėms duotuoju metu kiek per šalta, į kabaką, keturių dukrų motina, taip paprastai neištrūksi, o va Lietuvos Literatūros Vertėjų Sąjungos (LLVS) ekskursijoje po Vilniaus kraštą šeimos narės teisėmis sudalyvavau (užsifiksavau jų kurį laiką net FB accounto coveriu tarnavusioje nuotraukoje kurios centre mano mama gožia Tomą Venclovą). Ten užčiuopiau vienuoliktą įspūdžiografiją, kuria negaliu nepasidalinti.

Prieš porą šimtų metų po savo Jašiūnų dvaro parkelį vaikščiojo vieno iš VU rektoriaus dukterėčia Liudvika Sniadeckytė. Ten pavergė šešeriais metais už save jaunesnio būsimo kultinio lenkų poeto Juliaus Slovackio širdį, dėl ko patenka į visus mokyklinius lenkiškos literatūros vadovėlius. (Slovackis, beje, Jašiūnuose irgi atsiranda ne bet kaip, o kaip žaibo nutrenkto vilniečio daktaro Bekiu posūnis. Pasisekė Juliui, kad tarp patėvio pacientų buvo Liudvikos dėdė rektorius. )

Laimei, būsimo poeto meilė liko be atsako, nes jam tuo metu buvo keturiolika metų. Mūsų laikais turbūt koks nors baudžiako straipsnis už tai grėstų, o ir tais laikais labai padoru nebūtų pasirodę. Vienok, lenkų romantinės poezijos fontano ištrėškimas nėra įdomiausias Liudvikos gyvenimo nuotykis.

Tautiškai susipratusiems tėvams panervinti panelė Liudvika įsimyli maskolių!-  Rusijos generalgubernatoriaus (t.y. okupanto) sūnų Rimskį-Korsakovą. Nepanašu, kad ta meilė būtų buvus kaip nors konsumuota, nes mylimasis, atrodo, nelabai į Liudviką dėmesį kreipė, o be to staigiai išvarė kariauti su turkais ir žuvo. Nepaisydama viešosios nuomonės, panelė Liudvika išsiruošia ieškoti mylimojo kapo, bet, anot ekskursijos gidės, levandų uosto škiperės, Vilnijos krašto ambasadorės Aurelijos Arlauskienės, kol ten nukanka, pamiršta kelionės tikslą.

Man rodos, ne pamiršta, o tiesiog įsivelia į pagrindinį savo gyvenimo nuotykį: Stambule sutinka Michalą Čajkovskį, atskiros įspūdžiografijos vertą lenkų avantiūristą – mano skoniui pačia geriausia prasme, pasigūglinkit, kad norit. Mūsų Liudvikos įspūdžiografijai svarbu, kad nežiūrint to, kad Čajkovskis Lenkijoj turi žmoną su trim vaikais ir už tuomet keturiasdešimtmetę Liudviką yra dviem metais jaunesnis – pameta dėl jos galvą nevaikiškai. Liudvika atsako tuo pačiu.

Gyvena juodu kurį laiką susimetę, o po to, neapsikentę priekaištų ir skandalo atmosferos, priima islamo tikėjimą. Michalas Čaikovskis tampa Mehmetu Sadyk-Paša ir Otomanų imperijos pavaldiniu, bet lieka lenkų patriotas, Stambulo apylinkėse iš rusų armijos dezertyravusiems lenkų emigrantams net įsteigia kaimą Adampolį. Sako, lenkiškas jis iki šių dienų. Liudvika, Sadyk Pašos dėka irgi labai lenkiškai supatriotėjusi, padeda jam kasdienėj politinėj veikloj, žavi svečiuosna užsukusį Adomą Mickevičių ir pan.

Būdama 64 metų Stambule, vis dar prie Sadyk Pašos šono, numiršta. Mehmetas Paša verkia praradęs savo angelą. Palaidoja ją pastambulės Adampolyje ir skundžiasi laiške praradęs „viską, ką brangiausio pasaulyje turėjau: patarėją, guodėją, bendražygę – lydėjusią mane dvidešimt trejus darbo ir vargo metus“.

Nepaisant to, Sadyk Paša dar spėja vesti už save daug jaunesnę graikę, jos įtakoj pervirsti į ortodoksų tikėjimą, priimti rusų siūlomą amnestiją, grįžti gyventi į Kijevą, kur, susisielojęs dėl jaunos žmonos neištikimybės, nusižudo.

Rūstus Liudvikos Sniadeckytės angelas. Bet tai nėra ko, sielos draugę praradus, gyvenime mėtytis.

Lietuviškai apie Liudviką Sniadeckytę informacijos yra mizeris. Prieš dešimt metų Vilniaus Universiteto leidinys pabėrė nuotrupų straipsnyje apie Meilę nuvedusią nuo Jašiūnų iki Konstantinopolio. Aš daugiausiai sužinojau iš lenkiško blogo Vis dar pradingusi Liudvika – taip maždaug išsiverčiau su google vertėju.

Miło cię poznać, Ludwika.



[1] Tyto albos marketingistams pranešu, kad ne visai atsitiktinai. Mano akį patraukė iliustratorės Miglės Anušauskaitės pavardė. Greimo kvadratas, kaipgi.

[2] Mano amžinatilsi puikiausias pasaulyje uošvis prieš pat numirdamas spėjo susapnuoti mane kaip Boną Sforzą. Didesnės dovanos iš nieko turbūt nebegausiu.

 
3 Komentaras

Publikavo 11 sausio, 2020 Knygos, kultūra, muziejai

 

3 atsakymai į “Malonu susipažinti, Liudvika

  1. Kootvela

    12 sausio, 2020 at 00:07

    Rimskis Liudvikai dovanodavo baltų rožių puokštes, tai gal ne toks jau ir abejingas buvo?

     
  2. galibuti

    12 sausio, 2020 at 15:29

    a ne? mano šaltiniai to nedokumentavo. Bet jei taip, tai džiaugiuosi, man patinka meilės konsumuotos, ar kuo arčiau prie to.

     
  3. Kootvela

    14 sausio, 2020 at 13:43

     

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: