RSS

Rudmarškiniškas Makbetas lavonveidiškai publikai

22 Rgs

kenmerkend voor het theater van Ivo van Hove is het slopen van muren tussen word en techniek, tussen rede en emotie, tussen vernieuwing en traditie

Iš spektaklio programėlės. versčiau maždaug taip: Ivo Van Hove teatrui būdinga griauti sienas tarp kalbėjimo ir technikos, protavimo ir emocijos, naujoviškumo ir tradicijos.

“Džyzus, kas čia tam žmogui??“ nusigandau braudamasi į savo 13 vietą pirmoj balkono eilėj Antverpeno Stadshouwburge žiūrėti RoRa prirodytų Ivo Van Hove Pasmerktųjų. Paskui apsidairiau ir pamačiau, kad čia ne tam žmogui, čia iš mūsų visų kažkoks ypatingai geltonas salės apšvietimas daro – nu labai –  kraupiai pilkus lavonus. „Pics or did not happen“ nebus, nes pilkumas tas, deja, kameromis neužfiksuojamas – selfio su Agne Ž. RoRa net nesiuntėm – ne mūsų, tradiciškai jaunų ir žavių, atvaizdų laukė,  o spektaklio įspūdžių. Nu bet geltonumą prašom.

Kad spektaklis pagal Viskončio Pasmerktųjų scenarijų tai vos ne ant bilieto parašyta – žinojau, žodžiu, bet nepasistengiau iki spektaklio pažiūrėti. O, vat šekspyriškas pamušalas pulsavo pakankamai grubiai, kad tokios paviršutiniškos referencijų gaudytojos kaip aš pajustų atpažinimo džiaugsmą. Dar stebinau save pačią pagalvojimais apie Koršunovą – kai scenos ekrane matėm po teatro foje lakstančią ir kameros sekiojamą baronienę Sophie, galiausiai vėl realiai įvirstančią į sceną – tai buvo „a, Tartiufas…“, nu ir aktoriai scenoje prieš veidrodžius visai hamletiškai-žuvėdriškai grimavosi. O kai paskutinėj scenoj nuogas Martinas vos Essenbeckas apsipylinėjo urnos pelenais kaip koks eilinis į ten-kur-žolė-lyg-smaragdas-žalia keliaujantis Montekis ar Kapuletis picos miltais – tai (klaidingai) galvojau, kad čia jau ate, miršta pagrindinis blogiukas. Dar spėjau neapdairiai atsivestai Nr.3 ausin guodžiančiai šnibžtelti, kad panašu į Lauryną Jurgelį, bet gavau tokį žvilgsnį atgal, kad susmukau kėdėj – jei kas nors būtų stebėjęs, gal būtų manęs, kad nuo epileptikams šiukštu nerekomenduojamų į žiūrovus nukreipto kulkosvaidžio žaibų.

Spektaklis statytas 2016 m. Avinjono publikai, tai suprantu, kad RoRA snobiškumo lygiui (geraja prasme, kad sugaudo ten visus intertekstus, cross-referencijas, plika akim mato sprendimų originalumą ar tingų pasidavimą madingoms tendencijoms). Nu bet o ką aš – eilinį kartą įrodymas, kad tiesmukos kultūros vartotojos irgi turi teisę egzistuoti ir net įspūdžiais (ypač paprašytos) dalintis.

Spektaklis yra puikiai suvaldytas – tiek herojų, tiek vizualinės medžiagos prasme, tokia – nepasiruošusiam – sudėtinga fabula – ir vis tik staigiai atsirenki, kas yra kas pjesės audiny. Iškart supranti ir spektaklio taisykles: scenos šone esantys šeši grabai – kai jie užsipildys lavonais, tada spektaklis ir pasibaigs. Toks Agatos Kristi 10 negriukų aidas – Nr.3 kažkuriuo metu atsiduso, kad dar cieli trys grabai tušti – nu nebuvo lengva prieš viską rezistuojančiam vaikui prancūzų kalba su olandiškais subtitrais kunkuliuojančią blogio triumfo virš gėrio istoriją ištvėrinėti, niekinis darėsi pažadas, kad po to bus lengviau mokykloj autoritarinių režimų dekonstrukcijoj sublizgėti.

Skaitau dabar ką parašiusi, žiūriu, kad apie patį spektaklį kažkaip vengiu kalbėti – užpylė jis mane ano amžiaus pradžios makbetiškai oktoberfestiškos pasaulio pabaigos cunamiu, baisus yra pajautimas kad nė su dabartiniu ex-post – žinojimu, prieš tą cunamį niekas neatsilaikytume. Nereikia juk nė veisaitiškos išminties anei įžvalgumo, kad konstatuotume, jog stiprėjančius naujo cunamio raibuliavimus nonšalantiškai ignoruojame. Blogis laimi prieš gėrį pasauliniu mastu, kuris yra kumuliatyvi išraiška blogio laimėjimo prieš gėrį šeimos mastu, kuris yra suma blogio laimėjimo prieš gėrį kiekviename mūsų – aj, lengviau sakyti „kiekviename jų“.

Spektaklyje, beje, charakteriai neevoliucionuoja iš blogų į gerus ar atvirkščiai – geri yra geri ir palydimi į grabus, blogi yra blogi  – labai išraiškingai blogi, žiūrėtum ir žiūrėtum į Martiną fon Essenbeką (Christophe Montenez) tiek ekrane stambiu planu, tiek gatopardiškai stypčiojantį-šliaužiojantį po sceną be kameros tarpininkavimo.

Yra, tiesa, ir blogų, baigiančių grabuose – Ilgųjų peilių nakties orgijos -iiiiiiilgą – sceną trankiai išpildęs Konstantinas fon Essenbeckas (Denis Podalydes) baigia nuogas kito blogiuko Friedricho Bruckmano (Guillaume Galienne) ištrėkštame kraujo kibire, Friedrichas gi su makbetiškaja degute ir plunksnose išvoliota (taip priešų sugulovėms ir reikia) Sophie (Elsa Lepoivre) savo laiku irgi nugula graban kaip vestuvių guolin.

Vienintelis personažas su potencialia keitimosi galimybe yra inteligentiškasis klarnetistas Giunteris (Clement Hervieu-Leger), gyvuliškai rudmarškinio Konstantino nevykėlis sūnus. Silpnavalis, kaip inteligentui ir pridera, bandantis pasišalinti iš nepriimtinos įvykių versijos – sustabdomas pagrindinio blogio režisieriaus,  Volfo fon Ašenbacho (Eric Genovese), deus ex machina teisėmis styguojančio Essenbachų šeimos virtimo blogio imperijos ramsčiu procesą. Von Ašenbachas man pasirodė labiausiai mechaniškas personažas – be jo nebūtų istorijos, bet kaip žmogus spektaklyje jis niekaip neatsiskleidžia, net baronienė jo nesuvedžioja, kyšteli pirštus jai po sjonu, bet tuoj atitraukia ir prie kaip-essenbachai-geriausiai-pasitarnautų-reichui reikalų pargrįžta. Prietaisas toks. Nesupratau, ar aktorius ten kažkaip vaidmens nepatempė, ar vaidmuo kažkoks toks bekvapis iš principo – nes gal toks blogis ir efektyviausias, paprastasis instrumentalusis nesmirdintis. Kas su tuo Giunteriu toliau bus – man taip ir nepasidarė aišku. Nu, ką darysi. Išgyvensim nežinioj.

čia ta scena, kur net aš, net balkone susijaudinau, o prietaisas Ašenbachas - nė kiek

Reziumuojant tai ačiū, RoRa, kad pirštu parodo, kas po nosim dedasi, o tai keliasdešimti metai Belgijoje ir gal nebūčiau vieno garsesnių belgų režisierių pažinusi. Ir šiaip per šeštadieninį Antverpeną prasieiti geras yra jausmas, prašom, maestro, feel free suvedžioti kada nors dar.

p.s. nuotraukos, tai manau, nieks nepagalvojot, kad mano. išskyrus tą geltonąją – kitas ėmiau iš internetų.

 
Parašykite komentarą

Publikavo rugsėjo 22, 2019 Teatras

 

Žymos: ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: