RSS

Rasa, flamų baleto 50-dešimtmečio žiežirba

06 Vas

Flandrijos Nacionalinio Baleto trupės susidomėjimas Rasomis nuteikė trikdančiai. Lietuvoj kiekvienas esam turėję bent po vieną pagalvojimo vertą Rasą, bet kad rašytume šį vardą ant Antverpeno teatro ar Gento operos sienų… Į pagalbą, kaip visada per Rūtą, atėjo Flanders today – „turbūt norim čia eiti?“ – labiau teigė nei klausė, forwardindama linką – „Kubos baleto žvaigždė ir Lady Gagos dizainerės rūbai!“

Ne, nu ir kažkodėl Rasa, ir kartu su Bajadere – iš muzikos pamokų atplaukęs mistinis, nulį asociacijų keliantis pavadinimas – čia tau ne Petia ir vilkas ar Šokis su kardais. Imam bilietus, eigoj išsiaiškinsim.

Introdukcijai dar prasigūglinam – Flandrijos Nacionalinio Baleto trupė švenčia – nu beveik kaip aš – penkiasdešimtmetį. Per tą laiką būta visko, trupę iki tarptautinio lygio išauginusi vadovė Kathryn Bennets atsistatydino dėl nepakankamo finansavimo ir vyriausybės planų sujungti baletą su opera, ją pakeitė labiau vadybininkė Assis Carreiro, įvyko nestykofkė, profsąjungos piktinosi, trečdalis balerūnų paliko teatrą, 69 proc kolektyvo balsavo už nepasitikėjimą vadove – nu daug aistrų, artistai gi.

Krizei suvaldyti buvo iššauktas flamės motinos ir marokiečio tėvo šaknų komandosas Sidi Larbi Cherkaoui – nepaisant to, kad iki tol buvo plačiai žinomas šiuolaikinio šokio (ne klasikinio baleto) propaguotojas, visus pagrąžino į vietą, apglobė teisingumu, supratimu ir meninėm natūrom priimtina vadyba, teatras vėl suošė kaip gera vieta dirbti. Vienok, artėjant jubiliejui, Sidi Larbi sakė ne, jubiliejinio spektaklio pats nestatysiantis, bo jaučia nugara karštą burnauto orą – tegul daro koks nors krūtas kviestinis.

Trason stojo Daniel Proietto – argentinietis choreografas, vunderkindas, žiauriai dėkingas Sidi Larbi už pasitikėjimą pastatyt, kiek suprantu, pirmą Danielio karjeroje pilnametražį baletą – ir dar svetimos trupės penkiasdešimtmečiui! Va kaip simpatiškai pasakoja apie tai, kad Sidi Larbi davė jam carte blanche daryti su jo nuo vaikystės mėgstama Bajadere, ką nori.

Tai ir pavarė, Danielis, kaip norėjo – ko tik čia nebuvo. Ir dainuojančių hipių, važnyčiojančių rikšos transporto priemonę, ir transvestitų fakyrų, ir seksualių seselių, ir karalienė Viktorija ant ratukų, ir didžiulės papje mašė (turbūt) kaukės – mano pirmas įspūdis buvo kad stebiu Liūto karaliaus ir Krav Magos treniruotės mixą. Nu bet mixas ir eklektika liejos, pasirodo, pagal užmanymą:

Tarpais buvo ir romantiškai gražu (visas antras Kingdom of Shades veiksmas), ir įspūdinga – trečio veiksmo scenos vandeny. Scenografas Nicolas Boni pasakojo, kad sunku su tuo vandeniu, visokių saugos taisyklių reikia laikytis, o dar ir temperatūra turi šokėjams komfortabili būti. Vietomis, kur siurreali eklektika darėsi sunkiai pakeliama net mano Boscho treniruotam skoniui – naudojau tradicinį life hacką: visada gali gi žmogus atsipalaiduot ir trumpam nusnūsti.

Bet iš tikro juk viskas čia ne apie šokį, apie Rasą čia. Nebuvo taip jau visai lengva išsiaiškinti prie ko čia populiarusis lietuviškas vardas. Net programas po nepigiai pardavinėjusi mergaitė, paklausta, ar rasim ten atsakymą, kodėl Rasa – gūžtelėjo pečiais. Investavom, pavartėm ir man buvo liepta parašyti reziumė, nu kaip semestrą sanskrito atsimokiusiai, kaip suprantu.

Visokie ten estetikos snobai galite į mane žiūrėti labai iš aukšto, bet ne, aš nežinojau, kad prieš porą tūkstančių metų indų išminčius Bharata apibendrino iš lūpų į lūpas aktorių kartų perduodamą tradiciją, paleisdamas pasaulin pirmąjį indišką tekstą apie meno poveikį žiūrovui.(Natja Šastra, čia aš taip sutranskribavau, jei gūglinsit, tai geriau Natya Shastra.) Gerai, kad tais laikais gūglo nebuvo ir Bharata nenuklydo Aristotelio katarsio laukais, o įvardino RASA konceptą.

Čia pabandysiu dabar paprasčiau, bet vistiek bus labai sudėtinga. Pagal tą Natja Šastrą – RASA yra tokia dvasios būsena, kai žmogui, normaliai pavartojus meno, jo ego ištirpsta, o triumfuoja universalus kontempliatyvusis aš. Nu nėr taip visai nepažįstama – Brodskio kai kokio užskaitai, tai irgi atrodo, kad pati būtum taip parašius, jei nekontempliatyvusis ego kojų nepančiotų ir buitinėn prozon netemptų. Koks nors vizualiųjų menų pavyzdys gal būtų geresnis, bet šiuo metu neateina į galvą. A, nu kai Išvaryme tie bijūnai videoprojekcijoj vandens srove žemyn krenta – tai visiška rasa – anei baisu, nei gaila, tik kažkaip pakylėtai spaudžia širdį.

Anot Natja Šastros – pakentėkit dar truputį, žadėjau ko-investuotojoms santrauką – RASA yrą faktorių, reakcijų ir emocijų kombinacija. Menininkas savo arsenale turi aštuonias emocijas: geismą, malonumą, kančią, pyktį, ryžtą, baimę, pasišlykštėjimą ir susižavėjimą/nuostabą. (Manau, kad jo ginklas yra nusitaikyti ir užkabinti tas emocijas, ne tai, kad pats jas turi. Nu bet turi gal ir pats, susipainiojau). Po pusantro tūkstančio metų, maždaug 1650-ais, toks filosofas Jagannatha pridėjo dar vieną emociją: ramybę. Jo nuomone žmogus sudarytas iš grynosios palaimos, kurią uždengia kasdienybės egzistavimas.

Tai kai tuos kasdienybės lukštus nukrapštai – tai ima spinduliuoti tyrasis sąmoningumas. Krapštyti tuos lukštus padeda faktoriai – scenos elementai padedantys išreikšti emocijas – pvz. spektaklio šviesos ar kostiumai. Reakcijos yra tam tikri scenoje esančių figūrų judesiai ar pozicijos, pvz. veido išraiškos.

Nu nemanau, kad daug yra pasauly žmonių, filosofinį 2000 m. senumo traktatą bandančių suvokti ir perpasakoti pasitelkiant spektaklio programėlę. Bet šitoj shortcutų kultūroje vartoji, ką randi ir kada randi. Sakyčiau, vis geriau negu nieko.

Paprasčiausia gal būtų šiuo pretekstu susirasti kokią nors gyvenime pamestą Rasą ir parodyti, kas apie ją parašyta Flandrijos Nacionalinio Baleto proginio penkiasdešimtmečio spektaklio programėlėje. Jei aš būčiau Rasa, man patiktų:

O šiaip man visas šitas reikalas patiko – ir ypač, kad tuos kasdienybės lukštus Antverpeno teatro balkone krapštėmės nuo savo tikrųjų palaimų su dviem nerasom – oras buvo labai gražus ir jų paltai – veikė kasdienybės šašus tiesiog kaip koks Fairy:

Tai jom dviem šitą tekstą ir skiriu. Ir dar visom Rasom. Vienai gal labiau, nei kitom.

 
Parašykite komentarą

Publikavo 6 vasario, 2020 etc., Teatras

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: