Musée Brut ir kitos asociacijos

 

Tuo tarpu kai lietuviški tinklai spurdėjo kilometrinių eilių nuotraukom iš muziejų nakties, mes irgi dangstėmės skėčiais eilėje į muziejų su klaidinančias asociacijas keliančiu pavadinimu. Tik spėjau nuvyti LaM iššauktus eurovizijos prisiminimus (nieko prieš Donatą, tiesiog žiūrėjau per RaiUno, su juokingais itališko tviterio komentarais, apie euročiūbus ir šiaip lame lamas, kai sudedi šalia išgūglintus paveiksliukus, nevisai gi be pagrindo):

tai tuoj sekė art brut angliškai išverstas kaip  outsaiderių menas. (Nu ir kaip jums faktas, kad terminą art brut sugalvojo menotyrininkas pavarde Dubuffet?)

Pusiausaldaus tam muziejui tikrai nelabai ko radom. Prieigose tai visai toks raw – man pasirodė Vildžiūnas – stūksojo. Kai arčiau priėjau, tai pamačiau, kad ne taip jau visai į lankas nuklydau, kitas žemietis, iš Druskienikų:

Skulptūra vadinasi Chant des Voyelles, kitaip tariant Balsių daina. Ir čia klaidinančių aliuzijų neišvengiau. Ne, apie Vilniaus sodus prie Žaliųjų ežerų nepagalvojau, bet kai vaikams turėjau papasakoti, ką jie mato, tai sakiau, kad gal gomurį ir balso stygas. Paskui tik pasigūglinau, kad ten arfom grojantys kūnai. Laisvai man kažkaip tądien su asociacijom ėjosi. Prie bruto dar ir Cezarį su Kovo Idomis prisiminiau.

Muziejus toks simpatiškas, primena Antakalnio spec. polikliniką ir buvusį 😦 Palangos knygyną:

LaM eilė

LaM eilėj laukt nuobodu

LaM kai nuobodu – žaidžiam “kojytę“

Palangos knygynas

Spec.ligoninė

Simpatiškas tai čia labai supaprastintai pasakyta – yra visa istorija apie tai, kaip senoji pastato dalis – šitos raudonos plytos – buvo ką tik paskelbtos paveldu, kai architektė Manuelle Gautrand gavo užduotį sukurti jo priestatą, sudėliojo ažūriškai cementą, britų Independent nuomone galėjo ir drąsiau, bet iš principo visai vykusiai ir keruakiškai. O svarbiausia, kad tas grubus Gautrand ažūras dera su pačia art brut koncepcija, žr. jį apibrėžusio Diubiufe pasisakymą maždaug apie tai, kad art brut yra toks autentiškas, karštligiškas ir intensyvus, kad visas kultūringas menas palygint su juo yra tuščios visuomenės žaidimas:

“Those works created from solitude, from pure and authentic creative impulses – where the worries of competition, acclaim and social promotion do not interfere – are, because of these very facts, more precious than the productions of professionals. After a certain familiarity with these flourishings of an exalted feverishness, lived so fully and so intensely by their authors, we cannot avoid the feeling that in relation to these works, cultural art in its entirety appears to be the game of a futile society, a fallacious parade“.

Čia LaM priestatas kaip fonas Lipšico balsėms.

Važiavom mes ten žiūrėti Modiljanio parodos, LaM turi didelę jo darbų kolekciją, surinktą tokio Roget Dutilleul – kuris pradėjo pirkti Modiljanį, nes neįpirko Sezano – perdavė reikalą sūnėnui, kuris galiausiai padovanojo kolekciją Lilio miestui ir ji tapo pagrindu naujai įkurtam LaM. Ėjo 1983-ieji Viešpaties metai…

Modiljanio parodoje radom Vilniaus menų mokyklos pėdsakų:

Ir šiaip neblogai sudėliotų Modiglianio darbų pramaišiui su jo draugų darbais. Žodžiu, Modiglianis nenuvylė, bet tikrasis atradimas man buvo pastoviojoj ekspozicijoj pamatytas Kamilis Bombua. Šiaip jis paišė daug cirko (buvo cirko imtynininkas), bet mane nukalė jo jauna valstietė su aguonų puokšte:

Vaikams patiko Barry Flanagan  zuikiai boksininkai.  Mane tai jie aptaškė egzistenciniu liūdesiu, nes priminė praeitą sekmadienį Šv.Petro Bazilikoj telefonan įsirašytą Popiežiaus homiliją,  kurioje sakoma, kad per daug tarp mūsų yra našlaitystės, nes nepažįstam dvasinės abėcėlės, todėl dažnam neišeina maldos susidėlioti, net jei, rodos, reikia ir norisi. Tai kai nežinai, ką su kryžium daryti, tai stojies ant jo ir boksuojiesi. Lyg šoktum tango, bijodama prisiglausti. Medaus laižymas per stiklinę ar kaip ten.

Paskui valgėm ledų ir nebespėjom į Briuselio Cinema Nova, kur buvo rodomas Lūžis prie Baltijos, prieš tai pasistiprinus šaltibarščiais ir balta mišraine su prof.Landsbergiu.