Kad Roma be pasiruošimo neliktų sumaištingo kultūrinio komposto kratiniu belenkaip trypiamo dusinančios turistų minios – reikia būti arba labai atsparia arba žinoti porą gudrybių. Aš žinojau gudrybes. Gudrybė Nr.1: anksčiau keltis. Ir tai sakydama neturiu galvoje 5 ryto, nors ji turbūt irgi turi savo žavesio, bet kur jau ten po vyniningų vakarienių ir visko, kas prie jų, per jas, su jomis ir po jų priklauso. Atsikėlę pusę devynių mankštą būtume galėję daryti nuogi Trajano forume – bet gi(u)mnazija labiau graikiška, nei romėniška tradicija. Užtat per Navonos aikštę tuštutėlę prasiėjom – visiems tritonams ir keturioms upėms į akis iš arti pažiūrėjom – tik kavos ten negavom, dar tik nudangstinėjo staliukus tingūs barų savininkai. Gudrybė Nr.2: imkit gidus. Ta prasme ne nuo ryto iki vakaro ir ne per gatvių minią brautis, bet muziejui su rimtesnėm antikinėm irba viduramžiškom kolekcijom – ir eiles dažniausiai prašoksit ir sužinosit, ko nežinojot, arba labai seniai buvot užmiršę. Na, nebent gal patys būtumėt kokie menotyrininkai ar uolesni negu aš klasikinės filologijos ex-studentai.
Čia vedu prie to, kad gerasis pasirinkimas, leidęs man atsipainioti berniniuose ir borominiuose buvo vizitas su gide Borgezės viloje . Gal net reikėtų sakyti Borgezių – nes jų ten ne vienas buvo, bet Scipijonas, žinoma, svarbiausias. Tai ten ir Berninio skulptūrų į valias prisižiūrėjau, ir Caravaggio mano sąmonėj atsistatė kaip dailininkas (o tai ilgą laiką buvo nustelbtas bendravardžio Anglo ligonio personažo) ir vienaragis pargrįžo Rafaelio damos skreitan iš Hogvardso girių. Su ta dama tai net sąsiuvinį nusipirkau muziejaus parduotuvėj, nes labai man ji patinka, ir vienaragis būtų mano naminis gyvūnas of choice, bet kad juos skreite ramiai nulaikyti gali tik nekaltos mergelės.
Dar apturėjau patenkintos tuštybės minučių, kai stulbinau grupės draugus ir gidę savo klasikinio išsilavinimo rudimentais, o taip pat tam tikro déjà vu – diplominį mat rašiau iš Ovidijaus metamorfozių, tų pačių, pagal kurias Berninis lauran virstančią Dafnę lipdė. Nesąmonė muziejuose forografuoti meno kūrinius, kai internetas pilnas kokybiškesnių vaizdų, bet keli berniniai mano telefone atsidūrė:
Lipom į Borgezių vilą pro Izidro bažnyčią (linkėjimai sūnėnui). Prieš tai papietavę Barberinių aikštėje. Ir lietų pralaukę. Ten kaip tik mums tos alkovėlis buvo, gėlėm apkritęs:
Su Borominiu buvo kiek sunkiau, nes Borgezių viloje buvo paminėtas tik kaip Berninio iš pradžių kolega, o paskui konkurentas ir išvis architektas labiau nei skulptorius. Gal būčiau palikus kitam kartui, bet iš tuščios Navonos aikštės išeidinėjom Agnės Agonijoje gatve – dėl suprantamų priežasčių man šis pavadinimas įstrigo. Tai kai priėjom kažkuriam gilesniam kampe kavinę, pavadintą slovakų premjero Fico vardu (kalbu apie tai todėl, kad trečioji mūsų kavos gėrimo kompanijos narė buvo slovakė, tai maloniai nustebo, nors visi supratom, kad ne apie premjerą ten daina, o apie fikusą) – ir mirkėm corneto į – griešijom – kapučino – tai pasiskaičiau tam savo nesuvokiamam gide ne tik kad ta Agnė kailiu apaugo, mat kankintojai ją nuogai išrengę buvo, bet ir kad jos vardo bažnyčia yra Borominio. Teko pargrįžti. Paukščiuką užsidėti, nes pargrįžinėjom jau dieną, vyko mišios, grūdosi begalė žmonių, man taip labiau nervai, nei estetinis pasitenkinimas. Kelkitės, žodžiu, anksčiau, arba valerijonų įsimeskit.
Šiaip jau čia maišau dvi dienas. Viena iš jų buvo Sekminės. Tai per tą tuščią Navonos aikštę 9 val ėjom todėl, kad taikėm į Popiežiaus laikomas 10 val. mišias. Pataikėm sklandžiai. Šv. Petro aikštė irgi buvo sąlyginai tuščia. Tik pora policininkų ir vienas kitas kardinolas su asistentėmis.
Viduj buvo užgrūsčiau. Dauguma telefonais gaudė Šv. Dvasios nusileidimą, o aš žiūrėjau į man virš galvos kabantį vienaragį ir prie kitos damos kojos grėsmingai prilipusį žemės rutulį bei įrašinėjau Popiežiaus Pranciškaus balsą. Sakantį, kad ne našlaičiai mes. Tik spiritualinių analfabetų tarp mūsų daug:
Homilijos rašytinį tekstą ir kokybiškesnes nei mano nuotraukas galima rasti oficialiame Vatikano puslapyje. Taip ir maniau, kad toks yra. Bet balso tai niekur neradau.
O paskui nužengėm iš Šv.Petro Bazilikos tiesiai į žmonių minią. Atrodė, lyg mūsų lauktų.
Labai staigiai iš minios išsiirt nespėjom – ir nesistengėm. Tai paklausėm Pranciškaus dar antrą kartą. Šįkart per langą:
O po to skridom namo. Ir danguj nežengėm ant sparno pasivaikščioti, nes užrašas draudė.
Taip ir nežinau, ar skaitosi, kad esu Romoje pabuvusi, ar nelabai. Jei kitą kartą važiuočiau, ką nors iš anksčiau pasiskaityčiau. Kad ir Giedrė Jankevičiūtė. Pasivaikščiojimai po Romą su Giovanna. – Vilnius: Aidai: 2006. – 292 p. Ar bent interviu su autore , kuri sako, kad Romoje reikia būti arba tris dienas arba trisdešimt trejus metus. Tai tris dienas jau būsiu išnaudojusi, o trisdešimt treji metai, nežinau, ar man dar beliko.
Namop2 
2 mintys apie „Sekminių Barberiniai (Roma)“