Taip va ir prisigyvenom. Į Romą be jokio pasiruošimo, maždaug kaip į Valakampius. Iš karto pasakysiu – Romon nelabai gerai taip. Perdaug ten viskas persidengia, epochos, gatvės, funkcijos – pradžioj iš įpratimo dar bandai susigaudyti, nusipirkus orouoste beviltišką gidą, paskui, žinoma, atsipalaiduoji. Užsisaugai FB mesendžerio printscreeną, kur menotyrininkė iš Palangos greituoju būdu bando patarti, kuo užsiimti, ir supranti, kad šioms trims dienoms užduotis paprasta: atsirinkti tarp Berninio, Borominio ir Barberinių. Visa kita – bonusas.
Šiaip kai kur nors važiuoju ilgam savaitgaliui, į kokią visai nebūtą ar komandiruotiškai pralėktą, bet neapvaldytą vietą – tai nusikeliu kindlan “10 dalykų pamatytinų Bilbao/Porte/Stokholme/etc“. Tai bent žinai, nuo ko pradėt ir žemėlapių, telefono duomenų nevalgančių gauni. Šįkart nespėjau – jau Romos orouoste įsigytas gidas, kaip minėjau, kažkoks nelogiškas, o va plastifikuotas paprastas susilankstantis žemėlapis iš visur namõ parvedė. Žemėlapis, beje, mieste kioske kainuoja dvigubai pigiau, nei orouoste, buvau jau pamiršusi tokius dalykus.
Namõ… Mūsų dviejų naktų namai Romoje buvo ypatingiausias kelionės akcentas. Airbnb perlas, išieškotas, ne atsitiktinis. Atsidarai langą – po kojom Trajano forumas su žuvėdra perinčia. Nori – spjaudyk, nori žiedlapius barstyk. Naktį, nutilus kažkokiais skrabalais bitlų melodijas grojančiam indui – visas forumas tavo. Dieną – dar ir su visom aguonom, žydi kaip per kokias WWI metines.
Nežiūrint į tai, kad menotyrininkė iš Palangos sakė, kad Romoje tikrai nelis – Romoje tikrai lijo. Norėčiau sakyti, kad Romoje lietui lyjant atrodžiau taip:
Bet žinoma, kad taip neatrodžiau. Atrodžiau baisiai su blyškiai oranžiniu celofaniniu ponču, kurį už 5 EUR nusipirkau iš indo, išėjusi iš kavinės, kurion įsmukom, tikėdamiesi pralaukti virš Koliziejaus tvyrančią negandą:
Jei jums taip atsitiks, nepirkit tų pončų už 5 eurus, normaliai jie 2 kainuoja. Ne tai, kad didelis skirtumas būtų, bet su indais priklauso derėtis.
Nepatiko man su tuo ponču vaikščioti, ir kojos šlapo, ir Berninio nuo Borominio dar neskyriau ir išvis jų pavardės man dar painiojosi, tai kaip apsidžiaugiau, pamačiusi šį bei tą sausesnio, įprastesnio, ir ne kur kitur, o rytiniame paminklo Vittorio Emanuele II-ąjam sparne. Tame pačiame paminkle, kuris vadinamas ir vestuviniu tortu ir tėvynės altoriumi.
Alfonsas Mucha yra mano sena silpnybė, Vespa girl a la Mucha, kaip ne visiems gal žinoma, yra mano g+ profilio paveikslėlis. Tai pasiėmiau audiogidą ir perėjau per du aukštus: dabar Mucha yra man labiausiai pažįstamas čekas, jeigu ką. Turbūt reiktų sakyti čekoslovakas – nes paišė pirmus Čekoslovakijos pinigus ir pašto ženklus ir daug darė, kad tokia valstybė būtų. Čia po to, kai per 1893 m.Kalėdas prasuko reikalą su Sara Bernar – ženkliai pakeitusį jo gyvenimą ir galimybes padėti valstybėms susikurti. Visos Saros Bernar afišos, o kaipgi, eksponuojamos ir dar visokių dalykų, o audiogide kalba jo anūkas. Beveik kaip ABBA muziejuje.
Mucha buvo masonas ir mistikas, tai visai nenustebau, kad vienintelė nuotrauka, kurią padariau ekspozicijoje, buvo pranašiška kitos dienos Eurovizijos finalui:
Jau įmečiau tą audiogidą į atiduotino muziejaus inventoriaus krepšį – ir susizgribau ne tik dėl Muchos čia atėjusi. Juolab, kad lauke ir toliau lijo. Tai prasiėjau pro ružavą Barbės parodą. Nebuvau pagalvojusi, nei kad per 56 metus Barbė apturėjo virš 50 tautybių ir virš 150 profesijų, nei kad ji laikoma emancipacijos simboliu. Taip pat nežinojau, kad yra barbių kolekcijos, rengiamos visokių žymių dizainerių, ir kad gali žaist su Barbe Elžbieta Iąja arba su Scarlet O’Hara. O jau mažiausiai tikėjausi Barbės Tereškovos.
Darbo valandos šito Sukilimo (Risorgimento) muziejaus švediškos Fotografiskos neperspjauna, bet irgi nieko: penktadienis ir šeštadieniais iki 10 p.m. Norėčiau, kad ir LDG taip būtų.
O po to sėdom į pirmą pasitaikiusį turistinį autobusą, nes ką daugiau per lietų veikti. Citisightseeing kompanijos – nerekomenduočiau. Su Porto geltonaisiais autobusais nepalyginama. Kalba šitam raudonam Romos autobuse mažai ir nesinchronizuotai su vaizdu, tik antroj dienoj pamažu pradėjau atsirinkti, kas prie ko, muzika tarpuose ta pati džyrina (ilgiuosi jūsų, kelionės per Portą tarpus užpildančios fados!), stotelės išsidėsčiusios retai, ir norint įlipti reikia laukti eilėje, be garantijos atsidurti viduje! Nu paskutinis trūkumas gal dėl su Porto nepalyginamu Romos turistų antplūdžiu, bet vistiek, jei galvosit sėsti į autobusą, tai pasilyginkit keletą kompanijų. Gal pasiseks ir nereiks priiminėti netobulų sprendimų vandeniui už pakarpos smelkiantis.
Užtat iš autobuso pamačiau, kur visa-ką-Romoje-pardavinėjantys-indai laiko savo pietus:
Tai pirmą dieną iki Berninio anei Borominio nepriėjom. Bet dienų buvo daugiau. Bus ir čia daugiau.
Namop2 
Viena mintis apie „Roma be pasiruošimo – gaunasi barbiškai“