RSS

Venecija: penkiasdešimt nepagydomai pilkų

16 Lap

Venecija (38)

Remdamasi vienkartine patirtimi teigiu, kad Venecija lapkritį yra  pilkų atspalvių miestas – rūkas neskaičiuoja iki penkiasdešimties ir nesijaudina dėl istorinio autentiškumo: iš principo ne jo kaltė, kad Švento Morkaus grindinys šiais laikais ružavas tik nuo išvakarėse pažertų konfeti.

Venecijos rūkas turi varžovų: reguliariais intervalais jį perduria vaporetto, aka garlaiviukų stotelių geltonumas – BMV joms nebaisios:

 

Venecijos Bienalė, tiesą sakant, į nieką verčia mano teiginį apie pilkus atspalvius, nes ji yra tiesiog žiauriai marga. Šaižiai murzini kanadiečiai šviesoje ir Swatch’o raibuliuojančių celofano gėlių rojus visiškoj tamsoje:

 

Iš viršaus, kaip McDonaldas, žaliai persidažę rusai, viduj gi žaliai nutaškę tradicinę raudoną – net galva sukasi. Susmunki į kampą kaip gesintuvas ir žiūri ilgesingai į viršų, kur lapkričio spalvos jaukiai natūralios. Bet tarp jūsų neperšaunamas stiklas.

 

Nu ir japonai raktiškai raudoni. Ta graži nuotrauka vidury tai Rūtos.

 

O britai –  ką britai, we all live in a yellow submarine.

Venecija (21)

Tik skandinavai – norvegai šįmet – iš pilkumos neišsišoko. Stiklas, kaip žinia, yra tam tikra prasme vanduo. Sudužęs stiklas – kaip puta be jūržolių.

 

*****

Praktinių patarimų turiu nedaug. Nesistenkite visko pamatyti per pustrečios dienos. Nesistenkite nieko pamatyti. Kol dar nesupratot, kaip išvengti turistų minios, įsipaišykit jon kaip atspalvis. Kaip pragudrėsit – maždaug pirmą vakarą griūdami lovon – suplanuokit atsikelti anksčiau.  Švento Morkaus aikštėj pamatysit ne milijoną kojų, pečių ir selfio lazdų, o pulkelį balandžių.

20151114_080031

Per šonines duris įeisit į katedrą – ir būsit ten trise: mudvi abi ir kažkoks reikalų tvarkytojas, kuris eventualiai mus išvijo, ne grubiai, matter-of-faktiškai. Bet mes jau buvom grindų ir lubų prisižiūrėję. Kai šviesos uždegtos, sako, auksas labiau spindi. Bet kai šviesos uždegtos, trise Švento Morkaus katedroj nepabūsi.

O paskui nusiperki 24 val. vaporetto bilietą (20€,galioja būtent ne kalendorinę dieną, o 24 val., nusipirkus šeštadienį po pusryčių, sekmadienį prieš pusryčius gali dar nenervingai po Grand Canale plaukioti.) Persikeli į Giudeccą. Paslankioji be gyvos dvasios – kol mokinukų grupelė neišslysta iš už naujesnio betoninio pastato. Tada atsisėdi priešais Dožų rūmus – jus skiria kokie 300 m vandens, kaip tik tiek, kad sugertų anapus trypiančios minios erzelį – ir pavartoji. Tramezzino. O kai ateina laikas – ir capuccino.

 

*****

Kokie nors į mano blogą neužklystantys Venecijos detalių ereliai galėtų pastebėti, kad su vaizdu į Dožų rūmus buvo tik kava. Trikampiai sumuštiniai gi buvo su vaizdu į Neišgydomųjų krantinę. Kuri tuo pačiu metu yra, ir jos iš tikrųjų nėra.  Šiuolaikiniam Venecijos žemėlapyje tokios nerasit. Jeigu ieškot, tai tikėtina, kad dėl to, kad bandėt skaityti Brodskio Venecijos esė, parašytą angliškai, originale ji  užvadinta itališkai: Fondamenta degli incurabili. Rusiškai pavadinimas išverstas į Нaбережнaя неисцелимых, bet amerikonų leidėjai angliškam originale itališko pavadinimo nepaliko, nepaliko krantinės išvis – įgrūdo vandenžeklį Watermark. O pačioje krantinėje neliko – niekad turbūt ir nebuvo – lentelės su  itališku krantinės užrašu, ta viena lentelė, kuri  nurodo miesto žemėlapiuose neegzistuojančios krantinės vardą, nurodo jį venecijietiškai. Tai dabar jei kas klaus, ar žinot kokį žodį venecijietiškai, tai prisiminkit – zattere reiškia fondamenta reiškia нaбережнaя reiškia krantinė.*

 

This slideshow requires JavaScript.

*****

Tai kadangi vis dar turit tą 24 valandų bilietą ir jau daugmaž išsiaiškinot kaip orientuotis vaporettų maršrutuose, tai plaukit San Michelėn, ieškokit Brodskio, aiškinkitės. Surasti nėra sunku, juk būni jau pasigūglinęs, kad prie Diagilevo ir Stravinskio jo nebus, žydai yra labiau evangelikai negu ortodoksai, o ir lentelės su pilna informacija:

Venecija (82)

Brodskio sektorius toks pagerintas, kapai atskiri, nors gal ir smagiau baltam daugiabučiam įsimūryti. Yra dar laisvų vietų.

 

This slideshow requires JavaScript.

Davėm Brodskiui paklausyti Surganovos. Linkėjimai iš Ochtos. Nepapiktinom nieko, nes be mudviejų jokios gyvos dvasios ten nebuvo. Iš negyvų irgi jokio ženklo negavom.

*****

Tai aišku, fotkinom visokius tradicinius veneciškai itališkus dalykus – besiplaikstančius skalbinius, rožes lapkričio vidury, siaurus praėjimus, ružavus murano žibintus, tiltelius ir stulpus gondoloms pririšti. Dauguma fotkių Rūtos, nes ji mato daugiau formų ir atspalvių ir gali fokusuoti(s).

Mano tai tos, kur su penkiasdešimt pilkų irba apsiblaususios, jei būtų koks Las Vegasas, sakytum nepavykę, bet kaip Venecijai, tai visai ir tinka:

 

This slideshow requires JavaScript.

Čia va Rūtos vandenai:

 

This slideshow requires JavaScript.

O čia Rūtos skalbiniai. Ir sausumos:

 

This slideshow requires JavaScript.

Na ir Murano, sekanti stotelė po kapinių. Sakėm, koks atplauks garlaiviukas, į tą ir sėsim: jei į miesto pusę, tai grįžinėsim, jei į Murano – plauksim ten. Plaukėm ten. Sviestuoto sviesto – Murano STIKLO prikrautų VITRrinų sala, subalansuota rusams, ir iš pirmo žvilgsnio ne tiems, su kuriais  norėtųsi arbatą virtuvėj gerti. Vienok prilaiko ramesnių tiltų ir jaukiai apšepusių krantinių. Ir stiklo lazdų puokščių iki tol buvau nemačiusi – foto Rūtos, dar priedo ir pora nemuraniškos Venecijos vitrinų:

 

This slideshow requires JavaScript.

 

*****

Jau bus kaip ir viskas. Akademijos angeliškos lubos įkrautos kažkur aukščiau, kaip liudijimas, kad Rūta ten prasiėjo, nepaisant to, kad kad buvo trikdžių, skundžiausi tinkluose:

academia

O po to dar turėjom porą valandų ir staiga supratom, kad nebuvom užėję nei į vieną bažnyčią (išskyrus Šv.Morkaus katedrą, kur buvom trise). Tai metėmės į tą Dorsoduro kampą, kur prasideda Didysis Kanalas, iššokom iš garlaivio, Santa Maria della Salute varpams mušant vidurdienį. Tintoreto su Ticianu biški apturėjom – čia man, kaip Akademijon neįleistai, kompensacijai.

Venecija (99)

 

*****

Jau lėktuve baigiau skaityti Brodskio Venecijos esė – tą Watermark‘ą, kuris gi Fondamenta degli Incurabili beigi Нaбережнaя неисцелимых. Grūdausi per tą tekstą kaip per jūržoles – grįždavau ir grįždavau į ką tik perskaitytą paragrafą, kone pirštu vedžiodama eilutes, suprasdama žodžius, bet beveik nepagaudama prasmės. Brodskio nepoezija ir dar angliškai – visai ne man, išskyrus garstyčių-su-medum akių spalvą ir paskutinius tris sakinius: “The tear is a throwback, a tribute of the future to the past. Or else it is the result of subtracting the greater from the lesser: the beauty from man. The same goes for love, because one’s love, too is greater than oneself.“ 

Rusiškai skamba sklandžiau, nors vertimas ne paties Brodskio: Слезa есть движение вспять, дaнь будущего прошлому. Или же онa есть результaт вычитaния большего из меньшего: крaсоты из человекa. То же верно и для любви, ибо и любовь больше того, кто любит.**

.

asara

EDIT: paskaičiusi šį įrašą mano mama paklausė: o mano vertimo ko neįdėjai? To, kad nedėkingos, neįdėmiai skaitom mamų vertimus. Žavingam 2003 m. Paknio leidyklos leidime, dvikalbiam (IT-LT), su dūminėm Arūno Baltėno Venecijos nuotraukom, sakoma taip: “Ašara – tai judėjimas atgal, ateities duoklė praeičiai. Arba ji – rezultatas didesnio dydžio atimties iš mažesnio: grožio iš žmogaus. Tas pat tinka ir meilei, nes meilė irgi didesnė už tą, ką myli.“

Šiaip jau mistiškoka ta knyga – lietuviškai užvadinta “Vandens ženklai“ – kaip ir amerikoniškojo “Watermark“ vertimas, šalia dar išverstas italų kalbon į “Segni dell’acqua“. Ir esė kaip ir ne visa, o gabalais, sakytum tam, kad iliustruotų Arūno Baltėno Venecijos nuotraukų ciklus. Buvo laikai, kai Italų kultūros institutas Vilniuje buvo kūrybingas. Įdedu kelias leidinio nuotraukas, jei kas norėtų pasieškoti:

This slideshow requires JavaScript.

—————————-

*aš žinau dar vieną venecijietišką žodį barababao. Taip vadinosi mūsų B&B. Ir tai ne venecijietiškas variantas šešių žąsų su šešiais žąsyčiais , o taip vadinamas  juodas žmogus. Kitaip sakant velnias – sumaištinga tokia etimologija, kurią išgavome per pusryčius. Aš bandžiau klausti, ar juoda yra bara, ir ar žmogus yra babao. Šeimininkė sakė, nieko panašaus, barababao yra tiesiog juodas žmogus. Nedalomai.

** sklandžiausia gi yra skaityti Brodskio poeziją. Rusiškai.

postscriptum

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo lapkričio 16, 2015 kelionės, kultūra, Venecija

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: