RSS

Sicilija. Sirocco barokas. Sirakūzai ir Noto.

31 Spa

“Ar gali priminti, dėl ko mes būtent čia važiavome?“ – klausiau Rūtos pakirdusi rytą Note, Sicilijos baroko perle, apie kurį prieš užmigdama ničnieko nežinojau.  “Nugi  Netflixas, Chef’s Table, diedukas* iš Cafe Sicilia Noto Vittorio Emanuele prospekte – atvažiavom nenumirti neparagavusios jo kanolių ir granitos su briošu.“

Nu tai dabar jau mirti, kai ateis laikas, galėsime. Granitos nufotkint nespėjome, bet  žymusis kanolis, rikotos ledai su pistacijomis, casatina ir  biancomangiare di mandorla (migdolinis-valgyk-baltai) – iš to raundo kurį jau gebėjome fiksuoti:

 

Paaiškinimą užskaitau, bet vistiek ruošimasis šiai kelionei nebuvo toks visai jau nepanašus į pasakėčią apie pirklius, kurie pabaliavojimui susitarė atsinešt po litrą vyno ir supilti viską į bendrą amforą. Bet kiekvienas sau pagalvojo, kad nėr čia ko persistengti, jei vistiek viskas vienan katilan, tai galima ir su litru vandens vietoj vyno prasisukti – kas ten pastebės, jog gėralas kiek skystesnis. Bet kad visi tokie tamsiai gudrūs buvo, tai ir liko vandens srėbę.

Aiškinu asociaciją: suplazda mano draugės – ar tik ne balandžio mėnesį. Sako: “Varom Sicilijon, bilietai pigūs, ruduo darganotas, keturioms smagiau negu trise“. Aš ant pakilimo lengva, bile yra kas organizuoja, paremiu Rajanairą ir gyvenu toliau savo pavasarinį, vasarinį ir net rugsėjo gyvenimą. Spalį vienok imu uždavinėti klausimus – ar turim, kur gyvent, kas nuomoja mašiną, kokia programa. “Viskas bus gerai“,- sako mano flow  draugės.  Kad mums keturioms kada nors būtų  blogai tai taip išvis nebūna, bet kad pradžiai važiuosim į Sirakūzus tai sugalvojom tik per pusryčius ir ne be to, kad iš Katanijos (kur atskridom) į Notą (kur miegojom) naktį besileisdamos pamatėm nuorodą į juos. Aš tai tik tada konkrečiai supratau, kad ne žemyninėj Graikijoj Archimedas nuogas bėgiojo, šaukdamas “Eureka“. Nu ne tik nuogas bėgiojo, dar apskritimo ilgio ir skersmens santykį apskaičiavo, tai pastatė Sirakūzai jam pernai tokį paminklėlį:

Sirakuzai-pi

Paminklėlis toks varganokas, bet kadangi buvom kelionei intelektualiai nepasiruošusios ir prisiparkavusios puikiojoj Sirakūzų Ortidžijoj pažintį su miestu nusprendėm pradėt pabėgėjimu link Senojo graikų teatro, nes išzūmintuose google mapsuose jis tik vienas patraukė mano – klasikinė filologija oblige  – dėmesį.

Pabėgėjimo trajektorija buvo nykoka – padėtį kiek taisė tik atkakliai žydintys oleandrai, na ir dar tas pi pasitaikė.  Bet kai suplukusios pasiekėm Teatrą, apsidžiaugėm:

 

Nes, nu, gyvenimas – jis, žinoma, teatras, bet kai gerumo suremt nugaras V a. prieš Kristų AMFIteatre po spalio pabaigos saule ir be jokių ten minių aplinkui.

Atgal Ortidžijon susiprotėjom grįžti hop-on/hop-off autobusu. Kainuoja tik 5 eurus žmogui, perveža per neypatinguosius kvartalus staigiai, Ortidžijoj pasisukioja reikiamose vietose, nu ir šiaip gali nepavargus išlipti. Turgus jau prie pabaigos, bet žuvies lavkės dar maitina – pvz. sardinėm, įdarytom provolone ir džiovintais pomidorais:

dav

Kol turgus buvo dar ne prie pabaigos, žuvies prekystaliai atrodė taip:

 

This slideshow requires JavaScript.

Nu ir cukinijų sliekai irgi nieko:

Sirakuzai-turgus (2)

O tada jau gali slankioti raizgytomis gatvelėmis, alpti nuo balkonų:

 

grynai magritiškų plyšių ir properšų:

 

fontanų ir oleandrų:

 

 

Ir gailėkitės, kad neturit savo gyvenime Rūtos, kuri tiesiog eina pro šalį ir padaro va tokią vat fotkę (būtų 1958 tokią padarius, tikrai būtų ėjusi paveikslėliu ant Dominico Modugno singlo):

Sirakuzai-il-blu

Dar žiauriai, žiauriai graži yra Sirakūzų katedra. Du eurai, sumokėti už patekimą jos vidun yra geriausiai mano gyvenime išleisti du eurai. Grakščiai baltai barokinė iš išorės:

Sirakuzai-duomo (1).jpg

o bet su rūsčiomis penkto amžiaus prieš Kristų Atėnės šventyklos dorėninėmis kolonomis viduje – pirmąkart patikėjau, kad galima įsimylėti akmenis. (Viršutinė nuotrauka, žinoma, Rūtos, o šitos žemiau tai iš vieno iš tinklapių apie katedrą):

 

 

Vienintelis dalykas, kurio gailimės nepadariusios Sirakūzuose – nepavalgėmę sumuštino Caseificio Borderi. Nes nu nebūtų per niekur tilpę. O va pasismaginom stebėdamos, kaip diedukas kitiems daro – konkrečiai. Video iš internetų, prieš porą metų kažkieno darytas:

Bet diedukas nebelabai keičiasi, 2018-ais atrodo taip:

Sirakuzai-diedukas

Jau net galvojom specialiai grįžti kitą dieną Sirakūzuosna papildyt vojaristinį potyrį gastronominiu – bet dieduko darbo grafikas griežtas:

Caseificio

O po to grįžom į Noto. Pasėdėjom Cafe Sicilia. Prašlifavom Corso Vittorio Emanuele. Lipom ir lipom laiptais į dangų. Prisėsdavom tarp dangaus ir žemės. Perlas, kas be ko, jis ir naktį, kad ir tamsiai geltonai, bet tviska. Bet turėsim dar dieną grįžti, kad pamatytume baltai atspindintį saulę.

 

O po to buvo rezervatas nelegalams.

Disclaimeris: dauguma šio blogo nuotraukų yra Rūtos, išskyrus tas, kurios nesufokusuotos, nes tos tai mano.

____________________

 
3 Komentaras

Publikavo spalio 31, 2018 Sicilija

 

3 atsakymai į “Sicilija. Sirocco barokas. Sirakūzai ir Noto.

  1. galibuti

    lapkričio 3, 2018 at 01:22

    Socialūs įrašo skaitytojai praneša apie dar vieną puikių kanolių vietą Notto: Pasticceria Mandolfiore, Via Ducezio 1. Čia jei kaip mes pavakarieniausit priešais esančioj Trattoria del Carmine ir desertui norėsit ypatingiausių kanolių – tai nebėkit į Cafe Sicilia, nes jie dirba tik iki 10:30, ne iki 11, kaip rašo gūglas. Gal biški papindėję nuo netfliksinės šlovės.

     

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: