RSS

Plikledis

25 Sau

Plikledis

Čia ne baltas triušis iš Alisos stebuklų šalyje, čia Šarūno Saukos “Plikledis”. Nežiūrint formatų kataliojime pasimetusios iliustracijos kokybės, jis puikiai reziumuoja man iš dangaus nukritusį sausio savaitgalį Vilniuje. Dvi dienos ir: Mamonovas – check, pusryčiai Town (pirmąkart) – check, Uberis (pirmąkart) – check,   1975 m. Linkolnas su vairuotoja (pirmąkart) – check, Sauka NDG – check, Pinavija su Napoleonu (must) – check, Theaomai su Karamazovais (pirmąkart) ir House of Puglu (pirmąkart)  – check, check, pusryčiai Stebukluose 8 val.ryto  (must) – check, būti šaukiamai orouoste per garsiakalbį – check.

Vienintelis, ko jaučiuosi nepadariusi – ir vėl nepažiūrėjau Gabrielės Urbonaitės Plaukikės Vilniaus oro uosto kino salėje. Ttikiuosi, trumpametražius lietuviškus filmus ten rodys ir rodys, kada nors specialiai anksčiau atvažiuosiu.

Čia jau būtų galima ir sustoti, bet pasiplėsiu “radau, ko nepalikusi” tema – nes nu labai yra faina gimčiausiame mieste atrasti tai, ko dar vasarą išvažiuodama nepalikai ir iš to netikėto smagumo apturėti. Teatro trupė Theaomai. Kad pažiūrėtum jų Karamazovus, turi ne tai kaip Saukos (slidu žiemą nevalytuose Vilniaus kiemuose), ne tai kaip Alisos Stebuklų šalyje (klaidu tuose kiemuose, kai į Vilniaus g. 16 turi eiti per Labdarių gatvę tamsoj ir be nuorodų) ZUIKIS skuosti į House of Puglu. Kol eini, tai atrodo, kad tik keturiese tam pusrūsėlyje būsite, nes balta iškaba patamsyje šviečia, o judėjimo jokio. Bet ateina laikas ir pusrūsiukas mikliai užsipildo, paltus mergaitė sukabina, numeriukai neegzistuoja, savi visi,atsirinksim. Ta pati mergaitė po to jaukiai su švabra suvalys nuo tavo batų tirpstantį sniegą, apsidairai, gal čia jau spektaklis prasidėjęs, nes scenos be, kėdės ratu dviem eilėm, ir tu pirmoj, dar spėji apsidairyti, kad amžiaus vidurkis tau įėjus smarkiai pakilo (nes su dviem klasiokais ir mama) – o čia jie visi giedodami ir sueina. Jauni tokie ir gražūs, ir taip labai stengiasi, ir taip fainai jiems išeina, ir negali patikėti, kad nė vieno pavardės nežinai, ir tik velnias Paulius Markevičius kažkur matytas, bet nesugalvoji iš kur, gal iš kokių nepamatytų trumpametražių?

Ir viskas taip arti, kai kėdės ratu, o tu pirmoj eilėj, ir Fiodoras Pavlovičius tau į akis – nu beveik patiki, kad tau vienai taip ypatingai – žiūri, o Dmitrijus Fiodorovičius tai net kelį paliečia apie Grušenkos ypatingajį linkį kliedėdamas, jau tikrai niekada labiau nepriartėsiu prie jautimosi Dostojevskio personaže. Ir visai nebaisu, kad užgrius ant tavęs, ar koją numins taip arti taip energingai vieni su kitais sąveikaudami – nes tokie patikimi profesionalai, žino, ką daro, nu.

Tik giedojimas man labiau patiko lotyniškas, negu rusiškas, nes ir taip jau mano Vilniaus savaitgalis baisiai slavianofiliškas gavosi, kita vertus, ko norėt, kai atskrendi į Mamonovo Neznajką. Publika, buvo visai kitokia, nei toj pačioj salėj Surganovos kai klausiausi, tada tai galvojau, kad atbėgs Algis Greitai ir mus visus išbaidys arba savo FB sienoj vinimis prikals, o čia Kaušpėdas ir kiti respektabilūs zuikiai pleibojai. Kaip ir priklauso, Zuikis Pleibojus mamonoviškiausias lietuviškas kūrinys gi.

Bet grįžt dar reikia prie House of Puglu, nes tai yra kitas dalykas, negu Theaomai, susikūrė kaip erdvė visokiems smagiems dalykams, tame tarpe ir namų neturinčias trupes įsileisti, bet konceptas, kiek suprantu iš nelengvai atrastos Bernardinų publikacijos, platesnis.Toks biški psichodelinis tinklapio sprendimas – į tave iš gilumos pamažu artėja vaizdas – kuris turbūt keisis – bet į mane ka tik plaukė gruziniškos išvaizdos mergina su didžiagalviu ZUIKIU – interaktyvaus spektaklio Vienatvė 1991 iliustracija. Zuikių, kaip supratot, šitam mano savaitgalyje ir poste apie juos niekada nebus per daug. Jei būčiau Vilniuje vasario 11, tai eičiau į tą Vienatvę.

Grįžtant prie tos Alisos, nuo kurios pradėjau. Neišėjo man išgūglinti, ką reiškia Puglu. Iš Bernardinų publikacijos kaip ir supratau, kad čia pačių puglistų sugalvotas terminas, kurį kiekvienas laisvas suprasti, kaip nori (čia turbūt dėl to apie tai nekalbama House of Puglu tinklapyje, kad nevaržyt ateinančiųjų fantazijos). Tai, kadangi Vilnius visada mane bent minutei nuteikia nostalgiškai, prisiminiau, kaip mano anglų kalbos mokytoja Labuckaitė kokioj ketvirtoj klasėj namų skaitymui parinko mus Alisą stebuklų šalyje. Plušdavom su žodynais, kol išmokom suprasti, kad superscriptu parašyti skaičiukai žymi endnote’us, kurie dažniausiai nurodydavo, kad tą žodį sugalvojo pati Alisa.

Tai iš ten mes tokie kūrybingi, išradingi ir rankų nenuleidžiantys. Vat mano klasiokė Jurga, kuri pričiuožė manęs link NDG pavėžėti su tokia mašina, kad jos išorinio vaizdo čia net nedėsiu, ir todėl, kad nenufotkinau, bet ir kad iš pavydo nesprogtumėt, kaip pora praeivių Goštauto gatvėje, pamačiusių mane į ją sėdant. Iš vidaus tas 1975 m. Linkolnas atrodo taip (čia nufotkinau, kol ji buvo išlipusi langų plovimo skysčio pirkt ir pilt):

linkolnas

Saukoj tai man patiko auksai ir pėdkelnės. Bet su Theaomai nepalyginsi.

Reklama
 
Komentarų: 1

Publikavo on sausio 25, 2016 kultūra, kur valgyt, Lietuvoj

 

Žymos: , , , , ,

1 atsakymas į “Plikledis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: