Roma be pasiruošimo – gaunasi barbiškai

Taip va ir prisigyvenom. Į Romą be jokio pasiruošimo, maždaug kaip į Valakampius. Iš karto pasakysiu – Romon nelabai gerai taip. Perdaug ten viskas  persidengia, epochos, gatvės, funkcijos – pradžioj iš įpratimo dar bandai susigaudyti, nusipirkus orouoste beviltišką gidą, paskui, žinoma, atsipalaiduoji. Užsisaugai FB mesendžerio printscreeną, kur menotyrininkė iš Palangos greituoju būdu bando patarti, kuo užsiimti, ir supranti, kad šioms trims dienoms užduotis paprasta: atsirinkti tarp Berninio, Borominio ir Barberinių. Visa kita – bonusas.

Toliau skaityti “Roma be pasiruošimo – gaunasi barbiškai“

Stokholmas 2: revanšas už Jogailaitę (arba kaip miegoti pigiai)

 

Anedin_booking_3Pirmąjam Stokholmo įraše žadėjau, kad papasakosiu, kur čia galima pigiai apsistoti. Laive, kur gi. Užtikau jį tradiciškai maigydama booking.com’ą – patinka, kad jie mane ten genijum laiko, kažkokių tipo spec.nuolaidų duoda – ir šiaip, tingiu keist įpročius, už airbnb pas mus kita šeimos galva atsakingas. Taip pat man patinka, kai recepcija kiaurą parą veikia, nereikia šeimininkų po nepažįstamą miestą gaudyti. Patogiai mėgstu.

Laivą-hostelį Anedin griebiau dėl pigumo ir lokacijos. 260 eur trims naktims trims Toliau skaityti “Stokholmas 2: revanšas už Jogailaitę (arba kaip miegoti pigiai)“

Plikledis

Plikledis

Čia ne baltas triušis iš Alisos stebuklų šalyje, čia Šarūno Saukos “Plikledis“. Nežiūrint formatų kataliojime pasimetusios iliustracijos kokybės, jis puikiai reziumuoja man iš dangaus nukritusį sausio savaitgalį Vilniuje. Dvi dienos ir: Mamonovas – check, pusryčiai Town (pirmąkart) – check, Uberis (pirmąkart) – check,   1975 m. Linkolnas su vairuotoja (pirmąkart) – check, Sauka NDG – check, Pinavija su Napoleonu (must) – check, Theaomai su Karamazovais (pirmąkart) ir House of Puglu (pirmąkart)  – check, check, pusryčiai Stebukluose 8 val.ryto  (must) – check, būti šaukiamai orouoste per garsiakalbį – check.

Vienintelis, ko jaučiuosi nepadariusi – ir vėl nepažiūrėjau Gabrielės Urbonaitės Plaukikės Vilniaus oro uosto kino salėje. Ttikiuosi, trumpametražius lietuviškus filmus ten rodys ir rodys, kada nors specialiai anksčiau atvažiuosiu.

Toliau skaityti “Plikledis“

Venecija: penkiasdešimt nepagydomai pilkų

Venecija (38)

Remdamasi vienkartine patirtimi teigiu, kad Venecija lapkritį yra  pilkų atspalvių miestas – rūkas neskaičiuoja iki penkiasdešimties ir nesijaudina dėl istorinio autentiškumo: iš principo ne jo kaltė, kad Švento Morkaus grindinys šiais laikais ružavas tik nuo išvakarėse pažertų konfeti. Toliau skaityti “Venecija: penkiasdešimt nepagydomai pilkų“

Eindhovenas = Philips lemputė. Daugiau nei šimtas metų kaip.

Dar prisimenu, kaip nustebau, kai olandai, pirmininkavimo proga, dovanojo Philipso pričindalą – tokią lemputę, kur įkiši į kompą per USB jungtį ir ji tau klaviatūrą apšviečia. Čia ta prasme, jei lindi su kompu po kaldra ir klaviatūros nesimato, tai padeda. Nuo to laiko žinau, kad Philipsas, iki tol man buvęs betaučiu kapitalizmo gerovės įsikūnijimu (jūroj daktaru plaukiojusio dėdės radiola iš Klaipėdos čekinės parduotuvės) iš tikro yra olandiška firma.

Po to atėjo gūdūs Vilniaus aviacinės atskirties laikai – į Vilnių iš Briuselio nebuvo anei vieno reiso per dieną.  Taip mano gyvenime atsirado Eindhovenas: Wizzairas iš ten skrido tiesiai į Vilnių. 150 km nuo Briuselio, bet vis šiokia tokia alternatyva. (Wizzairas iš ten skrenda ir dabar, bet Sabena reinkarnavosi į Brussels airlines ir atskirtį apmažino, jau nekalbant apie Zuoko linijas – graudu bus, jei jų nebeliks. (EDIT: nebeliko nei linijų, nei zuoko kuriam balsų nereikia, bet nebelabai graudu).

Bet tai reikėjo sulaukti Van Gogho 125-ųjų mirties metinių ir Rūtos pasirodymo Briuselyje, kad nuvažiuočiau kaip žmogus turistė į tą Eindhoveną ir suprasčiau, kas ten prie ko. Toliau skaityti “Eindhovenas = Philips lemputė. Daugiau nei šimtas metų kaip.“

Yves Saint Laurent: galėtų būti ir kurti 46 dydžio suknias

Kaltas toks Skirmantas, paleidęs Gie pliuse tagą #darban. Tagas neišsirutuliojo, bet aš ėmiau idėmiau dairytis, pro ką darban važiuoju. Žiūriu, kad pro Yves Saint Laurent’ą – jauną tokį ir gražų:

Yvas, vizionierius, mano banko kultūros renginių salėj – griekas nesusiliesti. Pasirodo, Yvas yra geriausiai suarchyvuotas dizaineris – kai tuo tarpu kiti ką sukuria, tą išparduoda, Yvas savo kolekcijas tvarkingai sandėliuodavo – ruošėsi ateičiai, kai jo nebebus. Toliau skaityti “Yves Saint Laurent: galėtų būti ir kurti 46 dydžio suknias“