Kaprizingos skulptūros prie jūros

Jei dabar nepargrįšit vienu postu atgal (Haga kaip olandiškas kosmosas ) tai liksit nesupratę, kaip galima taip susiparint išgirdus XVII a. moteriškės istoriją, kad šoktum ant dviračio ir varytum, kur akys veda. Pargrįžkit, tikrai verta – ten yra tooookia  ©Rūta Č nuotrauka, kad Sutkus su Sartru ir visa Beauvoir verkia kamputyje.

Akys mus nuvedė prie jūros, į Scheveningeną – ten maždaug tokioj lokacijoj kaip sudegusi Palangos “Vaidilutė“ (kopoj prie jūros) įpaišytas gal vienintelis Olandijoj modernios skulptūros muziejus, taip ir vadinasi: Beelden an Zee / Skulptūros prie Jūros. Toliau skaityti “Kaprizingos skulptūros prie jūros“

Haga kaip olandiškas kosmosas

Kai, artėjant savaitgaliui, kas nors jums žiūri į akis ir klausiamu tonu ištaria: “Haga?“ , reikia iškart užtikrintai linktelėti galva: “Aha“. Įpareigoja ne tik fonetika, bet ir beneliuksiška suspaustybė: tik 160 km, maždaug dvi penktadieninio piko valandos, ir iš savo savaitinės rutinos Briuselio gali atsidurti tobuloj Scheveningeno bobų vasaroj (nuotrauka reali,  užvakarykštė, ne iš internetų, ©Rūta Č):

Scheveningen

Bet bobų vasara buvo bonusas. O pagrindinė praeito savaitgalio Hagos tema buvo – kosmosas. Nes, nu, olandai – jie kosmosas patys iš savęs. O kaip kitaip pavadinsi tautą, kurios pirmasis rašytinis tekstas (XI amžius, jei ką) skamba taip: Toliau skaityti “Haga kaip olandiškas kosmosas“

De Golio lopšys, Cavrois bebrai

bty

Yra Lilyje tokia Princesės gatvė. Viename jos gale – parduoda ir taiso varines triūbas, kitame – memorialinis muziejus žmogaus tas triūbas – kartu su ugnim ir vandeniu – praėjusio. Nes viename Princesės gatvės namų gyveno Šarlio De Golio diedukas, tiulio fabrikantas.  Čia ir gimė būsimasis nutrūktgalvis Prancūzijos generolas. Galima pamatyti ir jo žaislinį arkliuką, ir lopšį, ir krikšto marškinėlius: Toliau skaityti “De Golio lopšys, Cavrois bebrai“

Brodskio kriaušės municipaliniam socializme

Apsilankykit Lilio miesto sode, ir jūsų supratimas apie žemai kabančius vaisius niekada nebebus toks pats, kaip anksčiau:

 

Ir jei iki šiol nesupratot, kodėl Brodskiui kriaušės panašios į tai, į ką jos jam panašios, tai Lilyje suprasit:

Toliau skaityti “Brodskio kriaušės municipaliniam socializme“

Chez les cht’is: Dunkerko debesys ir daug valgymo

Iš anksto atsiprašau nesuprantančių prancūziškai irba nemačiusių filmo Bienvenue chez les Ch’tis (angliškai verčiamas Welcome to the Sticks – bet nesuprantu net, kam versti, jei išvertus lieka nulis ponto) – kolorito nepajusit. Na, bet gal susiruošėt filmo “Dunkerkas“ premjeron – tai galit pasižiūrėti kaip tie mėsmališki pliažai dabar atrodo:

bty

Šitie švininiai debesys tai baikės palyginus su 1940-ųjų geguže-birželiu, kai britai vykdė operaciją “Dinamo“ ir per dvi savaites iš nacių spaudžiamo enklavo – maždaug 30 km pakrantės ruožo – laivais ir laiveliais evakuavo 338 226 kareivius. Tiems patiems naciams iš viršaus dar ir bombarduojant plaukiančiuosius beigi torpeduojant.  Filmoą  dar nemačiau ką tik pamačiau, Toliau skaityti “Chez les cht’is: Dunkerko debesys ir daug valgymo“

Makiko mėnuliai

Brodskį skaitančio Baryšnikovo į  Londoną važiuoji žiūrėti tyčia. Ir gaunasi nelabai: daug vystančios narciziškos senatvės ir tiesmukumu žeidžiantys režisūriniai sprendimai. Tobulą Brodskio poeziją Baryšnikovas skaito gerai, bet nesijaučia, kad spektaklio pridėtinė vertė atsvertų vertę Eurostaro  bilieto. Užtat netyčia – nes ką labai veiksi prieš spektaklį – atrandi Makiko Nakamurą.

This slideshow requires JavaScript.

Toliau skaityti “Makiko mėnuliai“

Sevilija: kur valgyti ir (ne)miegoti

This slideshow requires JavaScript.

Viršuj yra vaizdai iš mūsų gatvės ir jos artimiausių apylinkių, o apačioj – baisiai informatyvus screenshotas, iš kurio galima suprasti, kad a) aš knarkiu, b) kad kelionės išlaidas valdėm per aplikaciją receipt (sharing) ninja, c) kad turėjom problemų su vieta, kurioje nakvojome, bet labai sąžiningą šeimininkę. deskonfiguūracija

Nakvojom per airbnb rastam Lidijos Design Lofte, trise tilpom normaliai, ir vieta strategiškai gera – ir ne tik dėl to, kad vyrai garde naktį už kampo nei iš šio nei iš to pasirodo. Nakvynei nuo sekmadienio iki penktadienio visai rekomenduotina, BET penktadieniais ir šeštadieniais ten vyksta diskoteka. Nu ne pačiam lofte, bet lygiai už sienos, tai atrodo, kad tavo lovoje alų gerdami diskotekantai nesišnabždėdami rūko. Aš, kaip su track rekordu miegojimo bet kur, bet kada  –  ne su bet kuo! – Toliau skaityti “Sevilija: kur valgyti ir (ne)miegoti“

Sevilija 3: Alkazaras atsainiai ir Katedros stogai nerealiai

Sevilija_katedra_stogai (1).jpg

Tris pagrindinius mums nutikusius Sevilijos įdomumus jau aprašiau: tiek nematomą saldumynų ranką ir vyrus naktį garde, tiek Anzelmos krūtinės reguliatorines funkcijas. Bet žinoma, prasiėjom ir per tradicines grožybes. Alkazaro rūmų tai  jau nė nefotografavau, pasivaikščiosiu taip, kad tik man būtų gražu, galvojau. Kiti tegul patys važiuoja, internete paveiksliukų ieško. Žinoma, tikėjausi, kad Rūta  nuotraukomis pasidalins, nes net pasimetė nuo mūsų, taip majolikos kringeliuose užsipainiojo. Bet Rūta kažkodėl dalinosi Molenbeko nuotraukomis, nu irgi nieko, galima pažiūrėt, kaip Belgijos priemiestyje ant stogo Abraomas Izaokui galvą pjauną, kad ir ne visai čia į temą. Toliau skaityti “Sevilija 3: Alkazaras atsainiai ir Katedros stogai nerealiai“

Sevilija beveik feministiškai 2: su Anzelmutėm nejuokaujama

Apie vyrus garde užpakaliu į mišką jau viską pasakiau, dabar laikas trečiam įdomumui. Anzelmos salonui. 

Sevilija_Anzelma (6).jpg

Nors apie jį irgi beveik viską pasakiau, kas žodžiais apsakoma, ant karštųjų, feisbuke:

casa anselma

Dar ten ir video įdėjau, kuriame tamsoj matosi, kaip Anzelma šoka su raudonmegztiniu žmogum iš gatvės. Toks ten konceptas – priėję ten kaip ir žmonių iš gatvės, bet ohoho kokiu žmogum iš gatvės reikia būti, kad ten patektum. Toliau skaityti “Sevilija beveik feministiškai 2: su Anzelmutėm nejuokaujama“

Sevilija beveik feministiškai 1: vyrai garde po to, kai į mišką užpakaliu

nesikai_edit.jpg

Nežinau, kaip su tais reikalais tvarkosi vyrai, bet man periodiškai norisi apsiverkti, kad su geriausia drauge išeina susitikti tik probėgšmomis, foniškai gaudžiant logistinėms vaikų, darbų ir neaišku kuo užimto gyvenimo sirenoms, ir su kažin kur gyvenančia seserim taip pat: kai tik vasara tėčio sode, tai į akis pasižiūrėt net nespėji, nes kol žiūrėsi, tai pusbroliai su pusseserėmis mikliai virbalus į rozetes sukiš.

Nu bet išeičių yra. Perkam tris bilietus ir Andalūzija tik mūsų. Galėtų būti ir ne Andalūzija, Toliau skaityti “Sevilija beveik feministiškai 1: vyrai garde po to, kai į mišką užpakaliu“