RSS

Autorių archyvai: galibuti

Regimybės frontonas

Vykintas Vaitkevičius, žygkelių vedlys, didžiojo ornamento medžiotojas.

Kad vasario 16 turi būti vėliavinga, tą kažkaip per gyvenimą būni pajutus, bet kad būtent šiais metais būtent tą dieną turi būti su Vykintu Minaičiuose – tai čia kažkokia miškobroliška apvaizda suveikė, prirodydama man iki tol negirdėtą Vykintą su nuoširdžiai entuziastinga Partizanų Lietuva  ir jos bendruomene.

Read the rest of this entry »
 
2 Komentaras

Publikavo 20 vasario, 2019 Lietuvoj

 

Venecijos aidai Marcinkonyse

nu_pelke_kuratoric5b3-c5a1okis

Čia tik Las Vegase – kas ten vyksta, ten ir lieka. O kas Venecijoj užsimezga, tai būtinai aidu prasitęsia: apvaisinai Čepkelių uogomis sąlyginai varganą pelkutę Pelkių mokykloj, 2018 m. Venecijos architektūrinės bienalės Lietuvos paviljone (aktas aprašytas ir net parodytas čia) – nepraėjus nė penkiems mėnesiams jau glebėsčiuojies su paviljono kuratoriais Gediminu ir Nomeda Urbonais Marcinkonių lankytojų centro salėje, nes kur kitur, jei ne Čepkeliuosna įbridus Pelkių dieną švęsti. Onutė Grigaitė, žinoma, yra tokių vienus su kitais sujungiančių vyksmų varomoji jėga, naudoja  tam įvairias priemones, kaip pvz. magiškus pelkės šiaudus (šita ir viršutinė nuotrauka priklauso Nomedai U.):

Read the rest of this entry »
 

Vilniaus metafizika. In Memoriam Eimuntui Nekrošiui.

Vargiai jau būčiau grįžinėjusi užpraeitan savaitgalin, kad ir kokio kultūriškai intensyvaus jo būta. Procesą, kaip galėjau, aprašiau, Urbaitį su vieversėliu iš užmaršties ištraukiau, Dūšeles, Vilniaus lapus ir Kosmosą punktyriškai nužymėjau, būtų taip ir likę. 

Bet čia netikėtai ir labai liūdnai numirė Nekrošius, ir ex-posteriori tapo aišku, kad tas Vilniaus lapų epizodas, kuriame kai kas bandėm išgirsti RoRa ir AntanoA kartos balsą, Maestro buvo Amžinybės prieangis. Per RoRa ir FB loską pavyko man – geriau vėliau prieš pat niekada – atsidurti šalia Nekrošiaus kalbos ženklo atstumu: 


Ar kam dar neaišku, kad visai neliapsuslingviškai kalbos ženklas falšstartavo į atminties ženklą? Pajūry visi šiek tiek parapsichologai, ne tik mano dėdė.
Read the rest of this entry »
 

Per Procesą į Kosmosą: dervišai ir vieversėlis

bty

Kol dar nenusimėtė įrodymai: nu tikrai toks buvo mano savaitgalis Vilniuje. Nuo Proceso iki Kosmoso, per Menų spaustuvėje šlamančius Vilniaus lapus, Jonų bažnyčioje patranscenduojant su Skylės Dūšelėmis – va tik Scanorama šonu praėjo, bus mums naktį ginčytis su Pasakos apsauginiais. Vakarienė benediktinių ex-vienuolyne praėjo ramiai, vienok Vilniaus rotušėje spiritistinis seansas išsiprovokavo. Bet gal apie viską iš eilės, nes į kai kuriuos traukinio vagonus dar galima spėti įšokti.

Read the rest of this entry »

 
Komentarų: 1

Publikavo 20 lapkričio, 2018 kultūra, Lietuvoj, Muzika, Teatras

 

Sicilija3: diedukai Brode ir sirocco į veidą

Po lengvo  persisotinimo sicilišku baroku  beigi kiaurai peršlapimo nelegalų rezervate Scicli pasirinkom ir todėl, kad niekaip negalėjom ištarti, ir todėl, kad gūglas jį apibūdino kaip kompaktiškiausią ir sunkiausiai privažiuojamą siciliško baroko perlą – o man jau buvo kilęs noras pavaryti siauresniais serpantinais ir rimtesnėm bekelėm (grįžinėdama tamsoj su besiblaškančiu GPSu jau ne taip labai džiaugiausi savo pasirinkimu).

Bet besileidžiančios saulės ir besižiebiančių gatvės žibintų Sciclis buvo nuostabus:

Scicli-panorama (1)

Read the rest of this entry »

 
Komentarų: 1

Publikavo 3 lapkričio, 2018 Sicilija

 

Sicilija dar. Rezervatas nelegalams.

Siciliška barokinė kultūra perliniais Sirakūzų ir Noto pavidalais ištiko mus taip intensyviai, kad kitą dieną puolėm ieškoti natūralesnių alternatyvų. Rezervatas Cavagrande del Cassibile ėjo trečiu numeriu gūglo atsakymuose į klausimą “ką daryti netoli Noto“ ir tarpeklio prarajon suvarvintų krištolinių ežerėlių nuotraukos viliojo kaip tobula atasvara viduramžių meistrams.

riserva-naturale-cavagrande-del-cassibile-221315

Fotkė iš internetų, nes konkrečiai ten nepatekome, šiandien tik supratau, dėl ko, tuoj paaiškinsiu.

Read the rest of this entry »

 
2 Komentaras

Publikavo 3 lapkričio, 2018 etc., Sicilija

 

Sicilija. Sirocco barokas. Sirakūzai ir Noto.

“Ar gali priminti, dėl ko mes būtent čia važiavome?“ – klausiau Rūtos pakirdusi rytą Note, Sicilijos baroko perle, apie kurį prieš užmigdama ničnieko nežinojau.  “Nugi  Netflixas, Chef’s Table, diedukas* iš Cafe Sicilia Noto Vittorio Emanuele prospekte – atvažiavom nenumirti neparagavusios jo kanolių ir granitos su briošu.“

Nu tai dabar jau mirti, kai ateis laikas, galėsime. Granitos nufotkint nespėjome, bet  žymusis kanolis, rikotos ledai su pistacijomis, casatina ir  biancomangiare di mandorla (migdolinis-valgyk-baltai) – iš to raundo kurį jau gebėjome fiksuoti:

 

Paaiškinimą užskaitau, bet vistiek ruošimasis šiai kelionei nebuvo toks visai jau nepanašus į pasakėčią apie pirklius, kurie pabaliavojimui susitarė atsinešt po litrą vyno Read the rest of this entry »

 
3 Komentaras

Publikavo 31 spalio, 2018 Sicilija

 
 
%d bloggers like this: