Leisti pirmadienius Aistės Paulinos Dailės istorijos kursuose sumaniau tam, kad savo gyvenimo supratimo arsenalan įsimesčiau dar vieną veržliaraktį: esu tikra, kad egzistuoja Bendroji Pasaulio Tvarka ir jos reiškimąsi gali aptikti bet kokiame dalyke, kurį pasistengsi pažinti nuosekliau. Žinojau Aistę Pauliną kaip gerą nuoseklių pasakojimų konstruotoją, tai pasirašiau šiam reikalui ir labai džiaugiuosi. Besidžiaugdama dar ir jos Menas per prievartą papatreoninau, prašom ir jūs, tilpsim visi.
Papatreoninimas neatplaiduoja nuo namų darbo: rytojaus paskutinei pamokai turim pasiruošt – pakalbėt apie ką nors vieną, naujai pažintą ar šiaip įstrigusį.
Tegul bus Aršilas Gorkis – Archile Gorky – kad ir tam, kad galų gale įsidėmėčiau, kaip rašomas jo vardas. Su pavarde – paprasčiau. Yra netgi oficialu, kad praeito amžiaus pradžioje turkų genocido iš vaikystės išguitas armėnas Vosdanigas Adoianas, pabėgėliškų kelionių metu praradęs nuo bado mirštančią mamą, happyendinėje Elio saloje norėjo padaryti įspūdį kaip proletariato rašytojo giminaitis. Kas ten toj Elio saloje žinos, kad Gorkio išties būta Peškovo. Tai kodėl Gorkiu prisistatė, kaip ir suprantama, o va kad Archile yra Achilo versija tai įrodymų teko paieškoti. Bet taip ir yra, o kuo brangus Vosdanigui buvo šis graikų herojus – istorija nutyli. Gal kaip atmintis motinos, stiprybės upėj išmaudžiusios, vienintelę pažeidžiamą vietą palikusios, už pėdutės, kur pirštais suspaudusi laikė.
Taigi – Archile Gorky, apibūdinamas kaip paskutinysis siurrealistas beigi pirmasis abstraktusis ekspresionistas[1]. Dar jis apibūdinamas kaip spalvos Kazanova – tai įsivaizduoju, kad labai visokias maišė ir visomis labai tenkinosi. Suprantamesnis man būtų jo kaip Didžiojo Sintezatoriaus apibūdinimas, artsy labai konkrečiai išrašo, kad galingai sintezavo ne tik kubizmą su siurrealizmu, kurstydamas pirmąsias abstraktaus eksprezionizmo liepsnas, bet permalė į paveikslus savo asmenines emocijas – vaikystę Armėnijoje, motinos mirtį, pabėgėlio dalią, naujakurystę Amerikoje, karštligiškas gyvenimo kovas, aistringą meilę, žalojančią depresiją, verdantį miesto gyvenimą ir ramybę gamtos apsuptyje – visus savo gyvenimo dėmenis[2].
Aš Aršilą Gorkį atradau per jo gyvenimo moteris. Aistė Paulina turbūt tik su nemažu pritempimu kvalifikuotina kaip viena iš jų, bet tai iš jos skaitinių ir žiūrinių rinkinio, kuriuos gauname po kiekvienos pamokos, išsirinkau dokumentinį filmą Without Gorky, 2011 full film on youtube ir užkibau ant jo gyvenimo istorijos. Dorai, šviesiai ir sąžiningai – šitaip jo tragiškos pabaigos anglis žarsto jo anūkė, pasitelkdama mamą ir tetą ir žavingą močiutę, Aršilo žmoną, devyniolikos metų pasijungusią į jo smarkiai vyresnio kūrybingą gyvenimą, pagimdžiusią dvi dukras ir neatlaikiusią virtinės jo gyvenimo pabaigos negandų, nugramzdinusių šarmingąjį Gorkį į depresiją, padėjusią savižudybės tašką. Filmas – puikus parodymas gyvenimo komplikuotumo, individualybės ir šeimos santykio beigi gebėjimo suprasti ir atleisti suaugusiems jų pasirinkimus, kad ir kiek besilaižytum jų pasekmes savo gyvenime.
Bet namų darbas, man rodos, buvo apie dailės, ne gyvenimo kūrinius. Man Aršilą Gorkį geriausiai iliustruoja šitas, pavadinimu – Kaip Siuvinėta Mano Mamos Prijuostė Įsipynusi Mano Gyveniman:
Tikiuosi, kad turėjot tokių pilvų po prijuostėm, į kuriuos galėjot įsikniaubti užklupus vaikiško gyvenimo negandom. Man šitas paveikslas yra apie mano močiutę. Jei ne Aistės Paulinos mano gyveniman įmestas Aršilas Gorkis, būčiau gal nė neprisiminus, kad turiu tokį “čiuriką“ negandoms atmušt. Einu, pasinaudosiu, nes kaip tik labai skauda ausį.
[1] Nu maždaug siurrealistai tai tokie sapnus potėpiais ant drobės vedžiojantys, o abstrakcionistai tai tie visai be jokio plano pasąmonės pliūpsnius taškantys – čia tokia reziumė iš mano zoominių dailės istorijos patirčių, pirmadieniais po darbo, tai kartais smigtelėdavau į siurrealistinę suvokimo duobę ir pati, todėl necituokit, negarantuoju.
[2] During his brief career, Gorky not only powerfully synthesized Cubism and Surrealism—he also stoked Abstract Expressionism’s first flames, which would go on to indelibly alter the future of art. To the influences of the early 20th century’s most radical artists, he added his own emotions, pulled from a deep well of personal experience: a childhood in Armenia, the death of his mother, displacement, the staking out of a new life in America, fervent struggle, passionate love, crippling depression, and the frenetic city and tranquil natural landscape that enveloped his life. artsy
Namop2 