RSS

Aquas Livres – beveik Stiksas vamzdyje

20 Bal

So where do I see you next?

On the Aqueduct. The Aquas Livres aqueduct. It’s very long, fourteen kilometers I think.

Where it crosses the Alcantara valley. The arches are sixty metres high at that point. From there you can almost see America! I’ll be waiting for you by the sixteenth arch.

The sixteenth counting which way?

What do you think? From the Mae d’Agua. I’ll meet you there on Tuesday morning.

Not before?

We all have one day in the week that wishes us well.

Which was mine?

It was Tuesday. You will probably die on Tuesday.

John Berger, Here Is Where We Met Chapter one, page 43/237



Neatsimenu, ar buvau sakiusi, kad mus su mama Lisabonoje vedžiojo – labiau gal stumteldamas, kai nesugalvodavom, kur eiti – John Berger, su tuo savo knygos skyrium, kuris apie Lisaboną. Todėl natūraliai kelionę turėjom užbaigti ten pat, kur ir jis, išsiskirdamas su savo motina, kuri po to, kai numirė, nusprendė apsistoti Lisabonoje – čia jei nežinojote, kad numirę žmonės pasirenka vietą, kur būt. Aqua Libre akveduke – 14 km ilgio vamzdy-tunelyje kuriuo beveik dangumi (gal kokie 60 m virš žemės, nežinau, kaip koks aštuntas aukštas) – sostinėn atkeliaudavo vanduo. Vanduo akveduku tekėti nustojo visai neseniai, prasieiti juo mums neteko, o pažiūrėti į jo žiotis – ir miesto panoramon organiškai įsiterpiančią išorę – prašom:


Toj vietoj, kur vanduo iš akveduko suvirsdavo į miesto rezervuarą yra muziejus – pats tyliausias, vienišiausias ir tuščiausias iš visų mano kada nors lankytų muziejų. Sėdi toks nebylus vienišas portugalas ir plėšo bilietėlius, po to nė nežiūri, kaip tu po aidintį vandens rūmą vaikštai – nu eksponatas, jis, žinoma toks – nieko jam nepadarysi, net jei kaip nors sugebėtum pirštu paliesti, tai tik raibuliai neitų ir vėl, kaip tavęs nė nebuvę.

Besiruošdamos tokiai psichopompiškai kelionės pabaigai (tiksliau dėl to, kad Akveduko muziejus atsidaro vėliau nei mums pagal planą tiko) ryte prasivaikščiojom dar Dos Prazeres (Malonumų) kapinėse. Žinau, kam patiktų tie išrikiuoti nameliai su užuolaidėlėmis, prie stiklo nosį prispaudus matosi viduj visokių ten gėlių ir šiaip žmogui, matyt, mielų buvusių rakandų, bandėm surasti Bergeriui patikusį namelį su atremtu ex-savininko dviračiu, bet atsitiktinai užeiti nepavyko, o metodiškai šukuoti visą plotą be papildomų nuorodų neturėjom laiko.


Papildomas turistinis bonusas, kad Dos Prazeros yra paskutinė tramvajaus Nr.28 stotelė. Tai tiesiog sėdi toj barškančioj dėžutėj – paskutinėj romantiškumo celėj – dairaisi į šonus – o kai pradeda atsibosti, žiūrėk jau ir kapinės.

Na, ką dar prisiminti, kad jau būtų pabaigta su šitais tobulais vasario prisiminimais? Bergerio užrodyti ieškojom kaip pamišusios toucinho do ceu – dangiškojo beikono, t.y. šoninės, t.y tokio saldumyno – migdolinio beveik flano, kuris Lisabonai gan netipiškas, vos vos radom – ir internetuose jis atrodo gražiau, nei mūsų nufotografuotas. Nu ir sardinėm vasaris, pasirodo, yra visiškai ne sezonas. Tai nereikia nė kapeikos į fontaną mesti – teks grįžti čia birželį, sardinių ir džakarandų – čia toms, kurios tiksliai žino, ko nori.

Jacarandás no Parque Eduardo VII from Câmara Municipal de Lisboa on Vimeo.


 
Komentarų: 1

Publikavo balandžio 20, 2019 kelionės, Portugalija

 

1 atsakymas į “Aquas Livres – beveik Stiksas vamzdyje

  1. Nijolė

    balandžio 21, 2019 at 13:50

    Gražu.

     

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s