RSS

UMM kaip būdas pažinti Sintrą

13 Kov

Čia gal reikėtų kiek bendresnio paaiškinimo kodėl šitos trys portugališkos vasario dienos man atrodo šierintinos kaip neblogas lifehackas. Jei turit mamą-tėtį ar kokį kitą tolimai artimą giminaitį, kurį ištikinėja gan ypatingas gimtadienis – kvieskit intymion kelionėn. Idealu – dviese, kad nereiktų dalinti dėmesio, būtumėt tiesiog viena(s) su kitu/a.

Nu dar ir su Francisco, žinoma, vintažinio portugališko džipo UMM savininku. Atradom jį per tą patį With locals, Jeep Private Tour of Sintra. Mat žinojom, kad iš pustrečios dienos Lisabonoje vieną norėtume pavažinėti aplink po pasakų – kaip iš varvančio smėlio lietas, mačiau paveiksliukuose – pilis, ir vandenynas visada visada yra bonusas. Francisco nuotrauką jau matėte praeitam įraše, o UMM anfas ir su mumis kaip bonusu profiliu yra čia (aj, dar vėl Francisco pridėjau, negaila, jei tingit spausti nuorodą):

Francisco, užaugęs Sintroje, sakėsi netveriantis noru aprodyti mums savo miestą. Dalį romantiškųjų pilių apžvelgėm iš aukšto arba iš tolo:

Kai turi Sintroj tik vieną dieną, tai turi rinktis, ką iš tolo apžvelgt, o kur sustot, pavaikščiot ir prisiliest. Aš apvaikščiojimui būčiau gal rinkusis Penos pilį – viena iš septynių Portugalijos stebuklų ir šiaip paveiksliukais dažniausiai cituojama. Bet Francisco turo preferencija buvo Quinta Regaleira – o aš tam momentui jau buvau visiškai atsidavusi UMM vairuotojo lyderystei. Ir nesigailiu, tiesa sakant, iš atsiliepimų susidaro įspūdis, kad įmantrumu ir romantiškumu Quinta Regaleira Penos rūmams nenusileidžia, o kad yra kiek mažesnė ir mažiau trypiama turistų minių – tai visiškai privalumai. Privalumas, aišku, buvo ir magnolijų žiedai, spalvinantys Quintą mūsų regėjimo lauke:

Nu ir ten masonų iniciacijos šuliniai visokie, kurie yra bokštai atvirkščiai, nors ir normalių bokštų, tų, kaip iš varvančio smėlio tarp pirštų, netrūko:

O paskui buvo pietūs ant vandenyno. Vasario 9, Karlai. Aš baltijosjūriškai paikai – nors žinojau gi, kuo baigsis – nužengiau pabraidyti:

Užsibaigė reikalas šitaip:

Geresnė būtų nuotrauka kaip mano kelnės ir marškiniai and džipo kapoto džiūva, kur Francisco juos apdairiai permetė, bet kai esi susisukusi į ne per didžiausią baro šeimininkų duotą rankšluostį tai labai neprišokinėsi fotografuodama.

Žodžiu, džipo diena buvo tobula, su pilimis, vandenynu ir vėl aštuonkoju bei bakalau pliažo restorane, dar stojom prie vakariausio Europos taško – tas tai buvo šlykščiai turistinis – ir žvelgėm į kažkokią bedugninę žemės skylę – prie tos tai buvom vieni, tik Francisco pažįstamas žvejas pakely pasitaikė:

Laureatė kolekcionuoja -iausius Europos kraštus. Trūksta tik šiauriausio.

nuotraukoj nesimato skylės bedugniškumo. bet jis toks yra.

Į dienos pabaigą po kojom bangavo gatvės grindiniai. Portugalijoj jie tokie. Visiškas Kazys Varnelis.

Užbaigimui gal reiktų papasakot apie akvaduką, kuriame Bergeris susitiko su savo mirusia motina beigi Linksmybių kapines su užuolaidėlėmis. Nu bet nebe šiandien. Edit: jau, bet taip iškankintai.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: