RSS

Per azulejos į saudade: Lisabonos istorijos

07 Kov

 

… saudade was the feeling of fury at having to hear the words too late pronounced to calmly…


 John Berger, Here is where we meet. A story of crossing paths

 

man tokia saudadiškiausia fotkė. yra iš Fronteiros markizų rūmų.

Mano likimo žmonėms – tiems, kam klasika yra rovusi stogą – Portugalija yra kažkoks Gaidžių Uostas. Luzitanija jau kas kita – žaidimų vieta ir šiaip pagal Bacho sūnų pavadinta. Duria Luzitanų diedukas į mus pirštu nuo sienos iš lėkštės anglių sandėlyje perdarytam į Fado klubą, toks biški “ты записался добровольцем?“ prototipas:

Tam fado klube tai tinka labai atsidurt, jei esi Lisabonoj paskutinį iš dviejų vakarų, pačioj pabaigoj konsumavimo serendipiškų ir per withlocals.com išpeštų nuostatybių. Pradžiai užsibukini Leonor su jos Azulejo turu (Portuguese Art through Magical tiles). Tikiu, kad skirtingi žmonės, skirtinguose amžiaus tarpsniuose turi skirtingus požiūrius į kelionės organizavimosi patogumus (aš irgi esu Chivoj ant suoliuko dviese su dabar-seimo-nariu valetu miegojusi dabar-vienos-partijos-pirmininkui ant šucherio stovint, nes Chivos policininkai nemėgo parke ant suoliukų miegančių studentų) – nu bet kai reikalas nebechivoj, nebestudentaujant, o atsivežus Lisabonon 2013 m. vertėjo krėslo laureatę – tai ieškai žmogus kaip čia patirt viską maksimaliai sklandžiau, informatyviau ir lanksčiau, mat laureatės paprastai tiksliai žino, ko nori. Tokioj situacijoj Leonor iš withlocals buvo stebuklas. Pirmiausia, konfirmavo kaip labai gerą idėją aplankyti Fronteiros markizų rūmus  mama iš kažkur žinojo, kad jei jau nusprendei rimtai apsižavėti portugališkomis plytelėmis, tai būtinai turi pabūti ten. Prisijungė Leonor prie mūsų prieš savo turo valandas ir penkiese su dviem atsitiktiniais vokiečių turistais apvaikščiojom dar dabar kažkelinto markizo gyvenamus rūmus, vedžiojami, mums taip pasirodė, irgi tų rūmų gyventojo – neaišku, ar koks nesantuokinis anūkas, ar šiaip koks liokajus, bet pavedžiojo, parodė, papasakojo, po to metė sode pačius pasiganyt. Man tai ten baisiai patiko visokios žvėrelių istorijos plytelėse išdegtos:

mums ten bevaikštant kaip tik SS apie kandidatavimą paskelbė.

Daug ten pripleškinom tuose Markizų rūmuose, tai sudėjau, kad viens po kito vaizdai eitų:

Po rūmų vežės mus Leonor papietaut, sakė, baisiai valgyt nori, tokion normalion valgyklon, vietinių apsėston. Suvartojom ten pirmuosius savo aštunkojus su pirmąją bacalau versija – daug dar jų per ateinančias 48 valandas pažinsim – ir leidomės jau normaliai į ekskursiją, trise, Lisabonos širdy. Pirmas dūris širdin buvo Principe Real aikštės kedras – dūris toks metafizinis, mat mano mama, Bergerio prisiskaičiusi, jau turėjo sąrašėlį, ką jo tekstų pėdomis Lisabonoj bandys pamatyti, bet apie pirmam paragrafe aprašytą dvidešimtmetrinį kedro skėtį, po kuriuo šimtas žmonių sutilptų, tai nė nesvajojo, nes nebuvo Bergeris tiksliai išsireiškęs, kur jį rasti. Kedro nuotrauką galit rasti internetuose, o Leonor mus vedžiojo palei fasadus ir pasakojo, kad plytelėmis  namą apsiklijuoti reiškė išsišokti gerąja prasme. Puikių tų apklijuotų fasadų prižiūrėjom, bet būtume jų ir be Leonor pakankamai pamatę, o vat gražiausion mano gyvenimo saldumynų parduotuvėn, su plyteliniais gaideliais palubėj, pačios gal ir nebūtume užklydę:

Po to beliko nuleisti saulę į Sangrijos asotį:

Paieškoti flaneur’o Pessoa ženklų:

Ir traukt Alfamon, skaičiuoti savo avių:

Alfamon – nes ten nakvojom mansardiniam aukšte. Į kurį lipant – ar ryte leidžiantis, vaizdas buvo toks (labas rytas, Vasco da Gama):

Masę azulejinių ir kitokių Lisabonos nuotraukų suverčiau bet kaip po Cezarijos Evoros Sodade garso takeliu:

Prieš avis, tiesa, buvo  šventinė vakarienė Chapiteaux A Mesa – bet iki jo reikėjo labai stačiai užsikabaroti, tai ten jau atsidavėm vėl aštunkojams su vėl kitu bakalau variantu, Madeirą vartodamos tiek aperityvui tiek desertui.

čia nuotrauką iš internetų, nes kai aš naktį nufotkinau tai labai žiauriai gavosi.

Nežinau, ar kitą kartą rinkčiaus panoraminį restoraną vakarienei tamsoje, bet Rio De Žaneiriškas Težo upėn nert pasiruošęs Kristus gražiai tolumoj švytėjo. Daugiau rezervacijų turėčiau dėl restorano personalo, nepalieka manęs mintis, kad dienomis jie cirko artistai, o vakare žiurstukus užsimetę išalkusius aptarnauja. Bet nebuvo nesmagu.  Tiršta tokia pirmos dienos programa gavosi, Bet laukė dar ir antra. Sintra ir o-koks-Francisco! su savo vintažiniu UMM (toks džipas), ant kurio kapoto bandė išdžiūti mano kelnės, kol aš, rankšluosčiu apsigaubus , kapojau eilinį bakalau variantą su mama prie šono ir Francisco užstojamu vandenynu anfas:

Taigi, turėtų būt daugiau. Edit: yra daugiau – https://namop2.wordpress.com/2019/03/13/umm-kaip-budas-pazinti-sintra/

 
2 Komentaras

Publikavo kovo 7, 2019 kelionės, Portugalija

 

2 atsakymai į “Per azulejos į saudade: Lisabonos istorijos

  1. Laureatė

    kovo 7, 2019 at 22:12

    Ačiū.

     

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: