RSS

Venecijos aidai Marcinkonyse

15 Vas

nu_pelke_kuratoric5b3-c5a1okis

Čia tik Las Vegase – kas ten vyksta, ten ir lieka. O kas Venecijoj užsimezga, tai būtinai aidu prasitęsia: apvaisinai Čepkelių uogomis sąlyginai varganą pelkutę Pelkių mokykloj, 2018 m. Venecijos architektūrinės bienalės Lietuvos paviljone (aktas aprašytas ir net parodytas čia) – nepraėjus nė penkiems mėnesiams jau glebėsčiuojies su paviljono kuratoriais Gediminu ir Nomeda Urbonais Marcinkonių lankytojų centro salėje, nes kur kitur, jei ne Čepkeliuosna įbridus Pelkių dieną švęsti. Onutė Grigaitė, žinoma, yra tokių vienus su kitais sujungiančių vyksmų varomoji jėga, naudoja  tam įvairias priemones, kaip pvz. magiškus pelkės šiaudus (šita ir viršutinė nuotrauka priklauso Nomedai U.):

NU_pelke_Gediminas_smilgaMan tai pasisekė vidutiniškai – ryšio užuomazgoj Venecijoje sudalyvavau (tas pats čia ), o vat Marcinkonių pratęsime – neteko. Bet laikai dabar tokie technologiški, galima nuotrupas fiksuoti ir prisijungt nesugebėjusiems postfaktiškai pateikti. O kad jau aš gavau Jurgos Tėvelienės filmuotus epizodus, tai sudėjau juos į vieną daiktą – į du tiksliau: viename yra Dzūkijos nacionalinio parko irba Marcinkonių lankytojų centro darbuotojų benefisai, antrame – Urbonų paskaitos gabaliukas. Kai sudedi – tai negi po lova laikysi. Padėjau jutūban, nelengvai atrandamai, bet jei kam iš nufilmuotųjų nesinori ten būti, tai sakykit, iš ten išimsiu, USB laikmenon sudėsiu, galima bus slaptesnes peržiūras Lankytojų centre organizuoti.

Tam kartui filmukus lengviausia pasiekti iš šito įrašo – užsižymėkit ir turėkit.

Prasidėjo viskas nuo šeimininkų, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojų pasirodymų. Čia po to, kai Urbonai per pusę minutės prisistatė, pažadėdami, kad daugiau papasakos vėliau, o Onutė patvirtino, kad būtent taip ir bus. Man bežiūrint baisoka iš pradžių buvo to dalgio, kur į ekraną atremtas, galvojau, gerai, kad ne koks Čechovo šautuvas, bo tikrai iššautų, bet paskui nusiraminau, nes viskas labai taikiai rutuliojosi. Skyriaus vedėjas Mindaugas Lapelė kiek akademiškiau papasakojo apie tai, kad Čepkelių pelkė yra Dainavos girių žiedo deimantinė akutė, geografas Gintautas Kibirkštis pavaišino trejų metų senumo pelkių vandeniu – ir – pasiteisino dalgio šmėžavimas – apkaltino melioratorius pjaustant pelkių arterijas – taip ir matai, kaip visas pelkių kraujas ūžt – ir kraujo puta. Miškininkė Gintarė Čerkauskaitė kalbėjo apie pušeles į raistus subridusias, o  visuomenės informavimo specialistė Rima Finažonokienė (neištariat? tada tiesiog Andromeda) įspūdingai atliko trūkstamą Etiopijos karalaitės vaidmenį. Lina Černiauskienė spanguole raudonavo, jei ne ji, nebūčiau pagalvojusi, kad ne tik snaigės, bet ir spanguolės būna įvairiausių formų, o Romas Norkūnas, visų galų amatų meistras priminė, kad vyžoms karnas reikia ruošt vasarą, o jau kai žiema, tai pamerki vandenin autą, apledėja, ir gaunasi čebatas. Istorikė Virginija Pugačiauskienė ir etnografas Jonas Bajoriūnas demonstravo, ant ko turi nugulti rinkimas (ne demokratijos įrankis, o žiurstas-maišas spanguolėms dėti) ir koks tame vyro vaidmuo – kai  tas nesiklauso, kaip gyvatės knarkia. Dar vienam intarpe Mindaugas Lapelė pasakojo apie gargatūnus, kurtinio ir tetervos mišrūnus, raudonosios knygos gyventojus kvadratu, kurie betgi nieko gero – nes krūti labai kurtinienėms nuo teisėtų kurtinių atmušt, bet kurtiniukų iš jų nesulauksi. Nu patys žiūrėkit:

O po to, žmonos įduota rykštele mosuodamas, prie dalgiu paremto ekrano stojo Kuratorius Gediminas. Pradėjo apie kolonizatorių paviljonus Giardini soduose, kaip pasaulio žemėlapiuose, ir tą jausmą, kai tavęs žemėlapyje nėra, paskui slystelėjo trikampuko temon – ne, nu aišku čia tik man asociacija su Jonu Vaitkumi, tai gerai, kad ten neužsibuvo. Šiaip, kiek supratau, pagrindinė idėja, kad pelkė visada buvo tokia antimodernybė, racionaliai nesutvarkoma (nebent išnaikinama: melioratoriai, dalgis, arterijos, geografas Gintas) – toks krislas aky arba rakštis kur kitur. Bet pažangiausieji žmonijos protai jau ima suprasti, kad išties tai pelkės yra visiška ateitis, tik dar nesurandame reikiamo žodyno, kad įvardintume, ką pelkė mums gali duoti. Gediminas įsivaizduoja pelkę kaip ateities lavinimosi aplinką – nes? metabolistiniai pelkės procesai sulygintini su žmogaus kūno procesais – gyvename šito labai sudėtingo gyvybės mokslo kūdikystės amžiuje … ir čia jau matyt Jurgai trūko juostelė, nes daugiau fiksuotos medžiagos nebėra, bet ir tiek, kiek yra – labai įdomu:

O dar po to, sako, buvo nerealios vaišės,kurių nieks nespėjo įamžinti ir pasivaikščiojimas po Bobos daržą, Meškos šikną, Čepkelius ar dar kur žmones gali snieguotą žiemos dieną raisto labieji ir nelabai įvilioti.

Tik jau nemanykit, kad nebus šitam jokio pratęsimo: planas yra Marcinkonių geležinkelio stotyje kitą vasarą Pelkių mokyklos filialą atidaryti. Sekit naujienas.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: