Vargiai jau būčiau grįžinėjusi užpraeitan savaitgalin, kad ir kokio kultūriškai intensyvaus jo būta. Procesą, kaip galėjau, aprašiau, Urbaitį su vieversėliu iš užmaršties ištraukiau, Dūšeles, Vilniaus lapus ir Kosmosą punktyriškai nužymėjau, būtų taip ir likę.
Bet čia netikėtai ir labai liūdnai numirė Nekrošius, ir ex-posteriori tapo aišku, kad tas Vilniaus lapų epizodas, kuriame kai kas bandėm išgirsti RoRa ir AntanoA kartos balsą, Maestro buvo Amžinybės prieangis. Per RoRa ir FB loską pavyko man – geriau vėliau prieš pat niekada – atsidurti šalia Nekrošiaus kalbos ženklo atstumu:
Ar kam dar neaišku, kad visai neliapsuslingviškai kalbos ženklas falšstartavo į atminties ženklą? Pajūry visi šiek tiek parapsichologai, ne tik mano dėdė.
Posto komentaruose anapusybė kišosi atviru tekstu. Nereikėjo jokios mediacijos – Alvitas Taunys pats išniro iš interneto serendipystės kaip telegrafo laikų Charonas, kad baksteltų vieną iš tų, kurie nuotraukoj – Ei(muntai), ruoškis!
Pati negaliu patikėti, kad išvakarėse klausiausi Skylės Jonų bažnyčioje – finaliniame Dūšelių turo koncerte. Nėr čia kaip adekvačiai papasakot, koks jausmas, kai altoriuje stūksantys goldoniškai-pagoniški ilgasnapiai varnai su daug daug elektrinių gitarų – ir vargonais! – šviesos muzikos pagalba priverčia trūkčioti Nukryžiuotąjį – nėr tų vaizdų nė internete, niekam nekilo ranka blykstėmis profanuoti. Bet radau kitą Dūšelių klipą – Jonų koncertą primena tik iš tolo, užtat Vilniaus lapai ir charoniškos upės – paraidžiui ir pavaizdžiui:
Tai čia gal būtų toks mano In Memoriam Eimuntui Nekrošiui, bet gražiausias mano kada nors girdėtas In Memoriam yra vienintelis man žinomas Andriaus Mamontovo kūrinys valso ritmu ir, kiek suprantu, vienintelis ištisinis AM parašytas spektaklio garso takelis. Žr. pasipasakojimą FB.: “Vis dar bandau suvokti, kad Eimunto nebėra, nes nepalieka jausmas, kad antrą kartą netekau tėvo. “:
Namop2 