Per Procesą į Kosmosą: dervišai ir vieversėlis

Kol dar nenusimėtė įrodymai: nu tikrai toks buvo mano savaitgalis Vilniuje. Nuo Proceso iki Kosmoso, per Menų spaustuvėje šlamančius Vilniaus lapus, Jonų bažnyčioje patranscenduojant su Skylės Dūšelėmis – va tik Scanorama šonu praėjo, bus mums naktį ginčytis su Pasakos apsauginiais. Vakarienė benediktinių ex-vienuolyne praėjo ramiai, vienok Vilniaus rotušėje spiritistinis seansas išsiprovokavo. Bet gal apie viską iš eilės, nes į kai kuriuos traukinio vagonus dar galima spėti įšokti.

Jei ne pareigINGumas ir VADyba* – tai kažin kada būčiau susiorganizavusi Operhauzan baleto pažiūrėt. Nu bet Procesan norėjau – kultūrinės spaudos  sukurtas  lūkestis tik stiprėjo nuo to, kad kai aš Vilniuj, tai Procesas ne scenoj ir atvirkščiai. Programėlės vardai man, lietuviško šokio scenos beveik nestebėtojai, skambėjo egzotiškai: negirdėtas man buvo net save nuo Čiurlionkės per pagrindinius LOBT balerūniškus vaidmenis iki choeografo išsiugdęs Martynas Rimeikis. Jau nekalbant apie fonetines atlikėjų vardų-pavardžių keistenybes: pagrindinį vaidmenį šoko lietuvišką galūnę varde prateriojęs Ernest Barčaitis, o Lenę – su dviem balsėm pavardėj apsieinanti Gohar Mkrtchyan. Suprantu, kad demonstruoju perdėm filologišką atsinešimą į šiuolaikinį lietuvišką baletą, bet kur tu, žmogau, nuo savų filtrų pabėgsi.  Kita vertus, net amžinoji moderniausios Lt choreografijos šviesa BB, užtikta su šampano taure po niekada nešvietusiomis a.a. Bučiūtės lempomis, net ji sakėsi nedaug šokėjų beatpažįstanti.

Labiausiai man pažįstama pavardė buvo Lauryno Katkaus, kuris programėlėje įvardintas, kaip libreto autorius. Iki tol  maniau, kad libretai būna tik operose, nu bet gal čia tais laikais, kai nebūdavo baletų pagal Kafką. Nėr lengva libretistui pasireikšti veiksme be žodžių, tai programėlėje atsigriebia užtikrintai: sako, kad sutarė su Martynu parodyti Josephą K.ne kaip bejėgę auką, o kaip užsispyrusį prasmės ieškotoją: pusiau chasidą, pusiau dervišą. Tai jei kada ieškosite personažo, kuris būtų ir žydas, ir musulmonas, tai dabar žinosite, kad tai LOBT Josephas K. Sukasi jie ten visi tikrai dervišiškai.

Nu ir dar viena pavardė, be kurios Procesas būtų labai nepilnas – tai kompozitorius Mindaugas Urbaitis. Meškos numinta mano ausis baleto partitūroje neidentifikavo vieno iš trijų kultinių mano paauglystės miuziklų atgarsių, bet kai žinai vardą ir turi internetą, tai gūglas užpila prisiminimų cunamiais. Jei pasiseka – net juodai baltais, kas labai į mostį Marijaus Jacovskio scenografijai ir Jurgitos Jankutės kostiumams. Videoklipe rodomi Kompozitorių Sąjungos namai Žvėryne –  ko ne architektūrinio dervišizmo užmojis (girdisi Vytautas Kernagis ir Gintarė Jautakaitė, o vinilą už du pem euro galit ir dabar nusipirkti, jei turit ant ko sukti):

Čia būtų galima labai sklandžiai pereiti prie mitologiškai paukštiškų dūšelių šėlsmo šv. Jonų altoriuje ir RoRa bei AJonyno manifestavimo lapuose EDIT: su lemtinga savaitė-prieš-anapusybę Eimunto Nekrošiaus nuotrauka, bet jau nebebėr kada nei man rašyti, nei jums skaityti , tai apie tai, jei išeis, vėliau.

EDIT: Apie Vilniaus metafiziką irba In Memoriam Eimuntui Nekrošiui

__________________________________________________________________________

* Čia  užšifruoti šito preteksto mums išsiraut savaitgaliui į Vilnių sutvėrėjai – visada gi sakėm, kad tik duokit mums progą –  mes iškart prisistatom.