RSS

Naujasis cirkas: Septyni Pirštai

05 Gru

Tada buvo ruduo ir į teatrą ėjom pėsčiom – nes gi visai šalia, nors jei ne Audronis nebūtume užmatę, kad Briuselyje gastroliuoja Kanados naujojo cirko trupė 7 doigts de la main – 7 fingers – Septynpirščiai. Nieko apie juos nežinojom, nu kad ten kažkelinta karta po Cirque du Soleil (į kurį, anot Audronio, vaikščiot nebe lygis), bet ką tas reiškia… Spektaklis vadinosi Reversible – pas mus Belgijoj taip vadina striukes, kurias gali ir viena puse nešioti, ir kita, išvertus. Kanados septynpirščiai į šitą reikalą žiūri subtiliau:

reversible_atspindys

Jau arčiau tikslo, Wolubilio fojė susivokėm patekusios į gan makabrišką labai pagyvenusio amžiaus porų srautą. Krūptelėjau išgirdus už nugaros švokščiantį Artificial Inteligence balsą – atsisukau pažiūrėti, o ten diedukui per kaklą vamzdelis kažkoks išvestas. Viso šito gal ir nepasakočiau, bet paskui supratau, kad publika tobulai tiko spektaklio tematikai – nes Reversible yra spektaklis apie buvusius prieš mus, kuriuos mes, dabar esantys, interpretuojam, įkūnijam ir pratęsiam. Kai viena striukės pusė nusidėvi, išsiverti ir vaikštai su kita. Arba kai stovi ant stiklinio krašto į gilyn debesimis nusidriekiančią anapusybę ir kojomis lietiesi su savo močiute, ton anapusybėn jau nusikėlusia.

Nu čia jei reikėtų pasakoti, apie ką šitas spektaklis. Nes realiai ne pasakoti reikia, o žiūrėti, užgniaužus kvapą, kaip karštligišku ritmu šokama ir šokinėjama, krentama viens kitam į glėbį – kartais iš labai aukštai ir visada beatodairiškai. Koks juokingas yra lankstumas ir vartaliojimasis, kai tai daro nuotakos suknelė, kurios tiulio kiekis neleidžia įžiūrėti nieko kito, tik kartais kyštelinčias kojas. Į kokius sklandžius šuolius per nebūtinai pravirus langus išvirsta pamestų raktų ieškojimas tango ritmu. Kaip genialu yra ne avanscenoj, o už kartoninės namo sienos pastatyti cirko lentą, ant kurios galo užšokdamas vienas artistas išmeta palubėn stovintį ant kito galo: kai tos lentos nesimato tai artistai švysčioja virš stogų kaip šagališki saliutai – taip ypatingai makaluodami galūnėmis . Ir dar daug visko labai – kai prisimeni, kaip viskas buvo, tai treileris atrodo ne kažką :

 

 

Aš atgal į tą išverstinį šagalizmą įkrentu tiesiog klausydama jų garso takelio: https://les7doigts.bandcamp.com/album/reversible 

Tai natūralu, kad po to puoliau tų \septynpirščių ieškoti kur galėdama ir radau palyginti netoliese: šiauriniame Paryžiaus pakraštyje, La Vilette parke, cirko palapinėje buvo sapnuojami Boscho sapnai:

 

Boschas man yra labai labai.  Bet dar labiau yra Doorsų Morisonas. Toks vat buvo anonsuojamas kokteilis, dar su trečiuoju ingredientu – Dali. Nepamirštant, kad Septynpirščiai, kaip nauja meilė, masino bet kokiom reinkarnacijom. Spektaklis buvo irgi puikus , bet su Reversible nepalyginamas. Nes nėr ko lyginti obuolių su kriaušėm. Boscho sapnai buvo sprogstančiai vizualūs, videoprojekcijos čiuožė į veidą kaip per sudaužytus 3D akinius, tapybos visuma didinosi, skaidėsi į detales, kai kurios virsdavo cirko numeriais – bet cirko čia buvo mažiau. Dar buvo beryšinis personažas – profesorius, tarpais skaitantis gabaliukus pasakaitos apie Boschą. Panašu lyg būtų gavę dalį finansavimo per kokį Boscho fondą ir turėjo klasikiniu būdu kažkiek atidirbti – nors gal čia kiekvienas sprendžia pagal savo laipsnį.

Nu bet kai prasideda šitas reikalas:

aidintis moteriškei, gulinčiai vidury scenos maratiškoje vonioje į kurią iš dangaus pamažu leidžiasi boschiškas raktas, per kurį Boscho nusidėjėlio poza persisvėręs beveik kaip Maratas be tiurbano, bet vis tik tikriausiai Morisonas, ir neilgai jis ten be pulso kabo, pradeda visaip tąsiai septynpirštiškai akrobatintis, moteriškė vonioj irgi ne pliauska guli: telieka atvėpti žandikaulį ir prasistumdyti emocinius horizontus.

Nes juk būdavo, ištikdavo another chance of bliss, gulint su ausinėmis ant kilimo ir stebeilėjantis į eižėjančias Pohuliankos lubas. Bet kad įsivaizduotum iš ten nusileidžiantį Morisoną… Ar kad būtum be šitokio genialiaus pasufleravimo supratus, kad Boschą žiūrėti reikia klausant Doors’ų…

Deliver me from reasons why 
You’d rather cry, I’d rather fly 

Užbaigsiu konkrečiai. Jei kitų metų Naujojo cirko savaitgaliui Vilniun kas sugalvotų atvežti Septynpirščius ir manęs klaustų patarimo, tai sakyčiau  vežti Reversible – tinkamesnis kameriškesnei scenai (vs cirko palapinė, o  kur tokią Vilniuj statytum? Bizonų slėnyje seniai vietos nebėr) – ir daugiau žmogiškos akrobatikos, nei virtualios psichodelikos (čia ne tik skonio reikalas, bet ir pridėtinės vertės – virtualios psichodelikos pasiorganizuot galima įvairesniais ir paprastesniais būdais). Ir jei tokiam atvežimui būtų croudsourcinamasi – aš prisidėčiau. Nes nu labai geri. Bandysiu dar kartą kur nors sugaudyti, nes, kol savo salės Montrealyje dar nepasistatė (kitais metais, kaip atrodo iš tinklapio, jau bus) – tai daug gastroliuoja Prancūzijoje. Žiūrėkit, gal kam reikia kalėdinės dovanos: http://7fingers.com/calendar.

P.S. Tarp Reversible ir Boscho sapnų dar buvo Tas, kuris krenta. Baisiai sukasi galva ir Karoliniškių kraujo skonis burnoj,

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo gruodžio 5, 2017 kultūra, Teatras

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: