RSS

Sielos organo Lokis: kai jauties kaip Mongolija

19 Rgs

 

Žinot, kaip būna, kai žiūrit į vaiką ir jums atrodo, kad jis iš akies luptas tėvas. O šalia stovinčiam bičiuliui tas pats vaikas atrodo žiauriai panašus į mamą. Ir abu gi esat teisūs: tiesiog į skirtingus dalykus žiūrit – vienas, pvz, į nosį, kitas į skruostų duobutes.

Tai čia dabar apie tą Nacdramio Lokį:

Lokis_bilietas

į kurį pluošėm iš lėktuvo per šaukštais, lašiniais ir vilnonėmis kojinėmis užkimštą Gedo prospektą – kodėl kai tik aš Vilniun, tai būtinai ten Tautų mugė? – normatyvas 55 minutės nuo lėktuvo leidimosi iki spektaklio pradžios seniai užskaitytas įveikiamu, tai nesikreipsim į Kultūros Ministeriją, kad grąžintų spektaklių pradžias į “prie ruso“ lygį. Nors man patikdavo septintą valandą į teatrą ateiti, dar dešrelių  po darbo kur nors Žuvėdroj spėdavai suvalgyti. Nu bet – kiti laikai, kiti papročiai.

Man, kaip a) Noir Desir‘o retkarčiais paklausytojai (dainuoja, beje, apie lokę, ir kaip vėjas mus belenkur nuneš):

Kaip b) stogų liūto Luckaus altorėlio prie lovos turėtojai (Žickytei Meistrą ir Tatjaną atleidžiu visas nuodėmes atgal ir į priekį):

Nu ir, žinoma, kaip semiotine DNR susijusiai su Prospero Merime Lokiu (žr.  KNastopka_Merime_Lokis   interpretaciją Reikšmių poetikoj) – nebuvo man galima tam Loky nesudalyvauti. O dar be to man ir šiaip visada smalsu, kas lietuviškam teatre darosi, žiūrėk, koks nors iki tol nematytas Zenkevičius iš iki tol negirdėto Theaomai tavo kelį paliečia, prie Dostojevskio priplaka.

Tai prabuvau tam Loky su mišrokais jausmais. Viena vertus – įdomu, nes tokio vizualaus spektaklio lietuviškoj scenoj nebuvau mačiusi. Kita vertus – kaip pradėjau jaustis išdūrinėjama (nuo pat tos pradžios, kai aktoriai apsimeta kitais kūrybinės grupės nariais, – kol Savičenko kita pavarde nepašaukė, tai buvau patikėjusi, kad Vainius Sodeika yra  Tiketos meiliai vardu vien vadinamas režisierius Lukašas Twarkowskis) taip su tuo jausmu ir pabaigiau: ėjau Lokio ieškot, žemaičio, kurį Merime aprašė su Turgenevu pasikonsultavęs – tam metui aukščiausias Lietuvos įsitinklinimas į vakarietišką kultūrą. O radau menkutį Luckutį, į Šuriką panašų Šemetą – abudu griausmingai niūriame Cantat ir Tretinjanų šešėlyje.

Nu bet suprantu, kad neturėčiau to pirmojo išdūrimo priimti asmeniškai, išties turėčiau pripažinti, kad tai sąžiningas būdas pranešti žiūrovui, kad žaidžiama bus pagal postmodernistines taisykles:  nėra vienos tiesos, tad bet kuri vyraujanti tiesa anksčiau ar vėliau pasirodo nebe tiesa. Man, kaip nuo Rusijos propagandos šiurpstančiai keturių dukrų motinai, toks moralinis reliatyvizmas mažai prie širdies, bet čia jau mano ikipostmodernistinės bėdos.

Bet tai negi tris su biškiu valandos – tiek tęsiasi spektaklis (ir ne, skirtingai nuo mažiau kultūriškai ištvermingų ir labiau kūniškai išalkusių savo nuotykio bendrų aš per pertrauką nepasiploviau) negi tiek laiko savo bėdose strigsi. Tai mečiau šalin patriotinius ir moralinius stebėjimo kampus, atsidaviau gryniesiems pojūčiams: klausymui (žiauriai garsu), regėjimui (baisiai aštriai mirga), ir net lytėjimui: kaimynų nečiupinėjau, bet per pertrauką fojė aplink kojas glaustėsi ant savaeigių dulkių siurblių užsodinti fikusai.

Nu ką galiu pasakyti: dėl lytėjimo, tai aišku, kad Theaomai Šarūnas Zenkevičius – gerai jau, Fiodoras Karamazovas – jaudina labiau, nei kažkoks fikusas ant siurblio. (Kita vertus – man tas Karamazovo prisilietimas pasitaikė kaip aklai vištai grūdas, o fikusai apglostė statistiškai reikšmingą foje besibūriuojančių žiūrovų dalį.)  O dėl klausymo ir regėjimo – tai man, rodos, atsitiko kaip Mongolijai, kuri peršoko vieną visuomenės raidos stadiją ir iš feodalizmo atsidūrė iškart brandžiame socializme. Kai sakiau, kad tokio vizualaus spektaklio, kaip Lokys lietuviškoj scenoj nesu mačiusi, tai  turėjau omeny, kad iki tol vizualiausias lietuviškoj scenoj mano matytas spektaklis  buvo Atviro Rato “Tėčio pasaka“ – žiūrėčiau ir žiūrėčiau:

Jaučiu, ką man sakys kultūros patarėjas ir gal net LNDT insaideris: nuo 2013 iki 2017 metų galima buvo paevoliucionuoti savo kultūriniuose skoniuose ir  būti pasirengusiai vartoti garsus, spalvas ir multimedijas nebevaikiškose pakuotėse. Tai maža ką žmogus galėjai padaryti nuo 2013 metų – yra, kaip yra.

Yra taip, kad “Lokį“ pažiūrėt rekomenduočiau: nes teisūs tie, kurie sako, kad tokio spektaklio lietuviškoj scenoj dar nebuvo, kai kitose scenose tokie spektakliai normalus postmodernistinis meinstrymas. Tegul nebūna kaip su Neries krantinės vamzdžiu – kai šitiek energijos iššvaistyta vieniems puolant, kitiems ginant parūdijusio plieno urbanistinę skulptūrą, kokios kitur seniai nieko nešokiruoja. Smagu žiūrėti į lietuvių aktorius, gebančius kurti įspūdį taip skirtingomis priemonėmis. Įdomu žinot, kad pagal lenkų dramaturgės tekstą Šemetos-Luckaus-Cantat istoriją verda lenkas, nu ir kas, kad jo prancūzė žmona mano įsivaizdavimu galėjo labiausiai prisidėti prie Cantat dominavimo lokiškoje istorijoje. Kuo daugiau įvairumo, profesinio universalumo, kuo daugiau gebėjimo padaryti ir taip, ir kitaip – tuo įdomiau žiūrėt, tuo didesnis šansas išgyvent, net  su Tautų mugės kemšamomis miesto arterijomis.

Bet antrą kartą tai eičiau į Theaomai Karamazovus ir Atviro rato Tėčio pasaką. Tik kad, kai būnu Vilniuje, tai jų čia nerodo. Gal ir gerai. Nes vaikams tai aiškinu, kad gyvenimas per trumpas aštuonis kartus  tą patį Harį Poterį skaityti.


Edit: gražiausia  ir profesionaliausia Lokio recenzija man yra Almos Braškytės iš 7mD: Nesam tokie, kokie norime būti.  Nes atvedė mane į tą pamatinę Lokio esmę, kuri kai dabar skaitau, atrodo akivaizdi, bet o pati nežinia kada būčiau sugebėjusi įsivardinti:

“‘Koks atsakymas? Atsakymo laukti galite tik tuomet, jeigu niekuomet nesate patyrę emocinio skausmo paribių, jeigu niekuomet neteko sustabdyti mintyse šmėkštelėjusios pagundos peržengti ribą, jeigu niekad nepajutote, kad už skausmą švelniau gali būti tik dar stipresnis skausmas. O paskui nesugrįžote ir vėl iš naujo nesupratote, kad už skausmą švelniau tik švelnumas.“‘

 

 
Parašykite komentarą

Publikavo 19 rugsėjo, 2017 kultūra, Lietuvoj, Teatras

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: