RSS

Sevilija: kur valgyti ir (ne)miegoti

25 Kov

This slideshow requires JavaScript.

Viršuj yra vaizdai iš mūsų gatvės ir jos artimiausių apylinkių, o apačioj – baisiai informatyvus screenshotas, iš kurio galima suprasti, kad a) aš knarkiu, b) kad kelionės išlaidas valdėm per aplikaciją receipt (sharing) ninja, c) kad turėjom problemų su vieta, kurioje nakvojome, bet labai sąžiningą šeimininkę. deskonfiguūracija

Nakvojom per airbnb rastam Lidijos Design Lofte, trise tilpom normaliai, ir vieta strategiškai gera – ir ne tik dėl to, kad vyrai garde naktį už kampo nei iš šio nei iš to pasirodo. Nakvynei nuo sekmadienio iki penktadienio visai rekomenduotina, BET penktadieniais ir šeštadieniais ten vyksta diskoteka. Nu ne pačiam lofte, bet lygiai už sienos, tai atrodo, kad tavo lovoje alų gerdami diskotekantai nesišnabždėdami rūko. Aš, kaip su track rekordu miegojimo bet kur, bet kada  –  ne su bet kuo! – bet belen kokioj pozoj – įskaitant stovint Maskvos metro, kai pabundi nuo to, kad knyga iškrenta – žodžiu, kaip matyt iš screenshoto, man tie mano lovoje rūkantys diskotekos lankytojai problemų nesukėlė. Mano gi jautrios draugės bluosto nesudėjo iki šešių ryto, kol renginys baigėsi. Apie ką sužinojusi šeimininkė baisiai susijaudino, su žeme maišė prieš savaitę pasikeitusius diskotekos šeimininkus, nes ankstesnieji kažkaip užtikrindavo kaimynų ramybę – ir norėjo pagrąžinti vienos nakties nuomą. Gal ir pagrąžino, aš, kaip suprantat iš screenshoto, nuostolio nepatyriau, tai ir kompensacijai nekvalifikavau.

Dabar apie tai,  kur valgyti. Jei savo kompanijoje neturite prie Ispanijos tvarkų pratusių ar Petit_Commiteebent ispaniškai kalbančių – tai lengva nebus. Yra, žinoma, buržuaziškai poš Petit Comite – ten ir rezervacijos veikia, ir muzonas hipsteriškas groja su interjeru nedisonuodamas, ir padavėjai dėmesio skiria individualaus; pasako, pvz., kad pas Anzelmą geriau nevėluoti. Ir maistas delikatus ir su vietine orientacija, ir vynais kokiais užsigert pataria. Toks biški suturistintas ir smarkiai suandalūzintas Sweet root – būtų arčiau Užupio, galėtų draugauti.

Ir vis tik – Petit Comite yra gerai kaip atokvėpis nuo sevilietiškų valgymo papročių. Labai gali būti, kad trečios dienos pabaigoj jums tokio prireiks, bet kol dar vietinių potyrių buvom smalsios, o ne iškamuotos, tai uoliai veikėm pagal “pažink Seviliją per tapas” programą.

Pirmoji stotelė. La Cantina del Mercado de Feria. Toks maždaug Halės kampas. Ūžesys ir grūstynės tau ne bobučių baltarusiškų. Šsevilija_sscreenshotai_croppeditoj pusėj prekystalio kiekis užkąst irba atsigert norinčių žmonių, padalinus iš ploto, kuriame jie grūdasi – gaunasi energinga pietietiška minia. Staliukai teoriškai keli yra, keli net sėdimi – bet čia jau turi būti muzikinių kėdžių (lietuviškas atitikmuo “skrido žvirblis per ūlyčią”) žaidimo virtuozė, kad sugebėtum sėdom įsipaišyti. Aš kompanijoj buvau vyr.sesers teisėmis, tai niekur įsipaišinėti nė nesiruošiau, pasimuisčius įsispraudžiau prie vieno stovimo staliuko ir sakiau nešti man viską, kas priklauso. Nebaisiai aš ten beprisimenu kas priklausė, bet post faktiškai su pagalba atgaminu, kad gėrėm baltą Manzanillą, tipingą vietinį cheresą, nes antrą buvimo Sevilijoje valandą vynas su limonadu dar skambėjo barbariškai. (Vėliau, eufemizuotą į tinto de verano, vartojom baskų restorane nesispardydamos). Valgėm tapiškai – visko neištariamo po biški. Su laiku išmokau prisiminti “salmorejo” – tokį a lia gaspacho, nes valgiau jį Sevilijoje visur, ir dar prisimenu tokias gruzdintas žoles ir taip pat gruzdintus menkių ne tai pienius, ne tai ikrus. Man rodos, geriau informuotos autorės bloge šitie patiekalai vadinami fried sea anemones ir grilled cuttlefish eggs. Anemonų pavalgėm, nu. Viskas buvo skanu, gera, majoliška – nes prasibrovusio kliento vardą anapus prekystalio stovintys nerealių koncentracijos ir efektyvumo galių nindzės užrašo ant keraminės plytelės, ir viską jie apie tave, minios vienetą, žino, nieko nepamiršta, ir gale viską suskaičiuoja – kai prasibrauni atgal sumokėti. Kai esi vyr. sesuo ir ispaniškai nemoki, tai niekur brautis nereikia, viskas ant lėkštutės paduota. Bet jei ispaniškai nemokėtum ir keliautum su dedovščiną labiau kvestionuojančiomis bendražygėmis – tai liktum, musę, ne anemonus kandusi.

Rutos_Sevilija_mercato_maistas

Pas Rūtą rastoj vienintelėj pirmų pietų nuotraukoj man rodos matosi net anemonai – tie, kur ne pirmam plane. O pirmam tai ar tik ne tie gruzdinti pieniai.

Antroji stotelė. L’eslava. Turbūt geriausias tapų baras Sevilijoje. Gal net oficialiai toks, nebeprisimenu. Ten rezervacijos įmanomos, bet tik restorano erdvėje. Mes gi norėjom tapų, normaliai, autentiškai, vėl grūdantis aplink barą, neandalūziškam mentalitetui neįkandama, bet vis tik veikiančia tvarka. Kai jau prasibrovėm – šalia tokio brito, kuris visoje toje grūstyje, auksinėje vietoje prie baro SKAITĖ KNYGĄ – tai viską iš eilės ir ėmėm, pradėjom medalistais, tokiais kaip 2010 metų geriausia Sevilijos tapa: slow cooked egg served on boletus cake with caramelised wine reduction. Galima pasižiūrėti kaip ši Benediktino variacija atrodo vienišai arti, o galima – jūrinių britvų – nežinau, kaip lietuviškai vadinasi tos jūrų gėrybės – fone. Reikia turėti galvoje, kad tos jūrinės britvos yra gyvos ir į krokus panašios jų galvos mums bevalgant tįso žemyn ir traukėsi atgal – jautrioji nevyrsesuo net paprašė jas patraukti. Dar toj nuotraukoj matosi demokratiškos geriausių Sevilijos tapų kainos, nes trise prisivalgiusios, prisigėrusios ir net išlaikyto sūrio ledų – nu labai gerų – desertui užkapojusios, sumokėjom, kaip receipt (sharing) ninja dabar primena – 45 eurus. Tikrai pargrįžčiau, jei Sevilijoj būčiau, bet gal taikyčiau kokiai 7-8 valandai, andalūzams tai dar niekaip ne vakarienės metas, tai gal ir aš galėčiau užsiimti auksinę vietą ir pernakt joje knygą skaityti.

This slideshow requires JavaScript.

Trečia stotelė – Kolonos, Las Columnas, nors oficialiai vadinasi Bodega Santa Cruz. Čia kad žinotumėt, kad ties jomis prasideda Santa Cruz, žydiškasis Sevilijos kvartalas, kurio gatvelėmis turistams yra must palandžioti. Kolonos gi yra žiauriai populiarus, visiškai sausakimšas viduj, ir uoduinosiesneįkišamai valgytojais aplipęs dar kokius keturismetrus išorėj – tradicinis tapų baras. Tapų variantai su paveikslėliais pavardyti šitame besiskelbiančiame išsamiausiu anglišku Sevilijos tapų barų ir restoranų bloge, o apačioj yra mano paveikslėlis, nes galėjau fotografuoti, nes sugebėjom atsisėsti, per plauką išvengusios kruvinos Karmen tabako fabrike scenos. Aiškinu: jei nusižiūrėjot staliuką, kuris jūsų nuomone tuoj atsilaisvins, tai tik nepulkit įkyriai žvilgčioti į sąskaitą apsimokinėjančias moteriškes, kol jos naudojasi savo prigimtine teise prie to staliuko pasidažyti, po vieną suvaikščioti į tūliką ir dar pasitikrinti čekius ištrauktus iš pirkinių krepšių, ar už batus nepermokėjo. Šiaip kaip ir common sense, bet mums nelabai pavyko, tai buvom beveik papjautos. Laimei žvilgsniu ir žodžiais, kuriuos ne visos supratom. Nes ta, kur suprato, tai jau niekada į jas nežiūrėjo. Nu bet o po to sėdėjom, niekur neskubėjom, Makarenas ant sienų fotkinom:

Kolonos3

Tai su Sevilijos stotelėm beveik ir baigta, bet mums norėjosi vandenyno, tai važiavom į Kadizą. Ten mus lengvai išdūrė grumpy padavėja pagrindinės aikštės bare, nu bet ko tokioj vietoj norėti, ypač, kai meniu nepasiprašai pažiūrėti. Užtat pamatėm gatvės muzikanto ir jo merginos 10 min. flamenko pasirodymą – su skara ir vėduokle, ne taip, kaip pas Anzelmą 🙂  O tada, kovo 11-ą, prie +29 laipsnių Celsijaus, lėtai lėtai, nes viena mūsų negalėjo atsiplėšti fotograduodama miriadus Kadizo kačių – nuslinkom iki to Caleta paplūdimio, kuriame Džeimsas Bondas turėjo reikalų su Halle Berry vilkinčia oranžinį bikinį, pasijutom biški kaip prie Palangos tilto, tada sėdom į taksį ir pavažiavom už 6 eurus iki Victoria paplūdimio, tokia Vanagupė nesezono metu, o kovo 11-a, laimei, Kadize ne sezonas:

Cadiz (3)

Tada pavalgėm taksisto rekomenduotame Arteserrano, kur padavėja turėjo šveicariško kraujo ir liūdėjo, kad katalonai andalūziečius laiko tinginiais:

Cadiz (20)

Čia ne padavėja, o mus pasotinęs patiekalas.

Ir grįžom traukiniu Sevilijon – nors silpnoji programos grandis jau buvo pasikerėjusi taksisto pasakojimu kad kaip tik tą vakarą nusimato Kadizo karnavalo pratęsimas. Vadinamasis “pagavusiųjų kablį” karnavalas, nes kadiziečiai tokie karnavalistai, kad daugumai jų vieno oficialaus negana. Teko panaudoti autoritetą ir sugrąžinti programą į iš anksto nustatytas vėžes, nes kaip kitaip Anselmą būtume patyrusios.

Su traukiniais, Andalūzijoje, tiesa, viskas puiku. Skirtingai nuo tapų baro, perone grūstis nereikia, nors jau buvom pasiruošusios; vietos numeruotos, laukia tavęs tvarkingai. Rozetės traukiny yra nuvargusiems telefonams pakrauti. Bloguose kažkodėl visi važinėja autobusais – mes rinkomės traukinį, nes traukiniai į Cadizą eina dažniau nei autobusai.

Čia dar įdėsiu keletą Rūtos Kadizinių nuotraukų – nes kur kitur jas padėsi:

This slideshow requires JavaScript.

Summa summarum beveik keturios dienos Sevilijoj su biški Kadizo,  tobulam trio sąstate, yra nepakartojama. Todėl ir nekartosim. Važiuosim kur nors kitur. Gal į Cordobą. Nes maurų rūmai dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių Sevilijoj buvo apžiūrėti atsainiai, o tablao flamenco išvis nepatirtas.

Šitas yra ketvirtasis, paskutinis mano įrašas apie kelionę į Sevilją. Pirmąjame pasakojau apie nematomas vienuoles ir vyrus garde, antrajame – apie Anselmos saloną, 7-ą Sevilijos įžymybę, trečiajame – apie kelionę Katedros stogais.

Reklama
 
5 Komentaras

Publikavo on kovo 25, 2017 kelionės, kur valgyt, Sevilija

 

Žymos: , ,

5 atsakymai į “Sevilija: kur valgyti ir (ne)miegoti

  1. Gintare

    kovo 26, 2017 at 07:34

    Dekui Agne! Bus labai smagu prasieiti ne tik Sevilijos stogais ( mes prisidedame dar Parasol stogus) bet pusseriu pramintais Sevilijos keliais! Mes Sevilijoje busime geguzes pabaigoje.Gal kada Dzukijoje Susibegsime…. Linkejimai is giliu Vakaru Kanados misku.gintare

     
  2. galibuti

    kovo 26, 2017 at 14:21

    A, tai dabar tapo aišku, kas mane Kanadoj skaito 🙂 O tai vis nusistebiu, statistiką pasižiūrėjus. Dar gal iš Izraelio kas atsilieptų? O dėl pusseserių tai Kristina Katalonijoj gyvena, prie pat Montserat kalno, tai jei kada ne tik Ispanijos pietus, bet ir šiaurę kabinsit, tai galit susi/atsipažinti.

     

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: