Žodžiu, taip: 1) išgirstat, kad ateinantį savaitgalį Lietuvoj bus klaikiai karšta, 2) prisimenat, kad Karalystė tai nuo jūros iki jūros, 3) primetat, kad iki tos, kur išjojant žirgai girdyti – kapstytis virš trijų valandų, o iki Juodosios – dvigubai trumpiau:
Pasirinkimas aiškus. O kadangi Rio ant nosies tai ir žanras nesunkiai sutikslinamas: bus Odesos triatlonas. PTO = P(liažas)-T(urgus)-O(pera). Šitų trijų dalykų kelionės organizatorius nespėjo prilaižyt, kai pernai Grūdos vandenį Juodojon jūron pilti vežė. Tai dabar ir papasakosiu, kaip laižėm kartu – o gale netgi duosiu keletą praktinių patarimų, kaip neišsidurt Odesoj – nes juk tikrai važiuosit, kai tik rasit, kas vaikus dvi dienas pažiūri: tiesioginis skrydis iš anksčiau perkant kainuoja 113 eurų į abu galus, viešbutis – mažiau nei 40 eur nakčiai, tobuloj lokacijoj su tobulais pusryčių varškėčiais, o administratorius ir sim kortelę gatavas apipjaustyti ir leis išsičekinusiems popiet dar pargrįžt, nusipraust ir pamiegoti – prieš operą (labiausiai UNESCO’iškai rokokokiškai auksinė, 8 eur Beniuar ložėj) gi.
Visa kita pigiau, įdomiau ir skaniau negu Vilniuje. “Tai ko mes laukiam? Ko?“ (Sigitas Geda ir Kęstutis Antanėlis, Meilė ir mirtis Veronoje.)
Mes nelaukėm nieko: nusileidom 23:40 Borispilyje ir iškart taksi (6 eur) į P(liažą). Lanžeroną, nes mandresnio night life’o Arkadiją nusprendėm konsumuoti kitą vakarą. (Kad pavadinimai visur aplinkui kaip iš Trijų muškietininkų, tai greit pripratom, jau kitą rytą į-kurią-visi-keliai-veda-Deribasovskaja skambėjo kaip kokia slaviška “dekabristskaja“, generolo De Ribas nė kvapo užuominos nelikę. Nors vis tiek netikiu versija, kad Odesos vardas yra perstatytas Asedo, tipo assez d’eau = vandens pakankamai).
Lanžerone buvo taip:
T.y. kuo arčiau jūros, tuo tamsiau, nes šviesa tik iš bumčikais pulsuojančių kavinių-diskotekų-paviljonų, bet tie nutolę tokiu atstumu kaip Palangoj kopos. Kai tamsu ir neįpratus, tai turi biški saugotis, kad neįliptum į rūkomą kaljaną ar nesutrikdytum kokio sex-on-the-beach ta prasme, kad ne kokteilio. Bet greit kažkaip adaptuojiesi ir toje tamsoje įžvelgi vis daugiau privalumų: į vandenį įsibridus visai džiaugiausi, kad nematau, kame plaukioju – aplink kojas nesivejantys polietileniniai maišeliai kūrė pakankamą atitikimo higienos normoms iliuziją. Be to, kelionės organizatorius dviejų dienų žygiui pritaikė labai rūsčius bagažo reikalavimus – aš po Vilnių su sunkesne kuprine vaikštau, negu man buvo leista Odeson pasiimti. Maudymukas buvo išmestas kaip visai nereikalingas balastas argumentuojat nudistų pliažais. Tai dar ir dėl to gerai, kad prie jūros naktį Lanžerone tamsu.
O paskui gali susirasti kabaką su sėdmaišiais, kuriuos gali nusivilkti iki pat jūros, berniukas atneš tau, ko nori, kur nori, ir žiūrėk sau į žvaigždes ir kruizinių laivų žiburėlius. Įsivaizduok, kas ten ant denių darosi ir kajutėse. Šilta. Lafa.
Nu bet vistik ateina laikas, kai ir Odesoj reikia miegoti. Pargrįžom iki savo Jekaterinos aikštės, pažiūrėjom į Potiomkino laiptus nelabai apšviestus iš viršaus – jokio įspūdžio. Bet aš jau buvau skaičiusi, kad įspūdis tik žiūrint iš apačios, toks optinis architektūrinis efektas. Praėjom 20 žingsnių pirmyn-atgal Primorskij bulvaru, kalėdinėm girliandom pasipuošusiu, bet antrą nakties jau beveik visai nuščiuvusiu. Tik vienas vaikinas tingiai brazdino gitara, o jo kompanjonė kimiai dainavo – gal “ let it be“. Neprisimenu. Tebūnie.
Bet tada jau tikrai tikrai smukom į reikiamą tarpuvartę, išnirom teisingam odesiškam kieme, žengėm pro daugiabučio duris, ant kurių švietė viešbučio iškaba, spaudėm lifto mygtuką ir katapultavomės viešbutyje, kur tavęs visada laukia. Net antrą nakties:
Man ir dabar atrodo, kad pristatyti ketvirtą aukštą ant beveik paveldinio daugiaaukščio (maždaug amerikonų namų Vilniuje) ir padaryt ten viešbutį – reikia ir polėkio, ir gebėjimų, ir stogo. Bet ne dėl stogo šį viešbutį rekomenduoju – dėl balkonų. Ne tik todėl, kad per juos veriasi kitų stogų ir jūros vaizdai, labiausiai dėl to, kad išėjus ir prisėdus ant taburetės gali apžvelgti turiningą Odesos kiemo – ir kitų balkonų – gyvenimą:
Nu ir varškėčiai, kaip rašiau, dieviški, ir personalas paslaugus, kompetetingas ir nepastėrsta nuo jūsų bajerių, ir kondicionierius, ir viskas, ko reikia. Ir čia kai pusryčiaujant Jekaterinos galva matosi – centras centriausias. Ekaterina II hotel. Reklaminio intarpo pabaiga, grįžtam prie P.
Kitą dieną ieškojom nudistų P(liažo) – nes maudymukas gi kaime liko. Taksistus klausimai apie nudistų pliažą iš pradžių juokindavo, kai suprasdavo, kad ne bajeris, o rimtai tokian susiruošėm – tai sutrikdavo. Bet nuvežė į Čkalovskaja, liepė eiti kairėn, žiūrėti į žmones, pamatysit, sakė, kai jau prasidės nudizmas. Taip ir padarėm. Kelionės organizatorius (toliau KO) kairėn pasirinko eiti ne takeliu, o per šiukšlinus brūzgynus, palei žiaurią tvorą su užrašu, kad saugo ją žmones draskantys šunys – ne tai tam, kad mažiau mainstreamo kelionėj būtų, ne tai kampų kirtimo sumetimais. Viskas baigėsi, žinoma, istoriniu akligatviu, įsirėmus į pusantro žmogaus aukščio vielinę tvorą, apaugusią gervuogėmis. KO į mane žvelgė situacijos nesuvaldžiusio žmogaus žvilgsniu ir jau buvo gatavas atgal per tuos pačius brūzgynus galvą panarinęs puskilometrį brautis, bet aš įvertinau tvorą, radau vietą su mažiau gervuogių ir skyle pėdai įsprausti ir sakiau, kad lipsim. Lipom. Kai nusileidom kitoj pusėj į autobusų stotelę, jos kontingentas beveik plojo. Manau, būtų ir pinigų už reginį nepagailėję, jei kepurę būtume ištiesę. KO irgi mane pagyrė: sakė, įgūdžiai ir gracingumas nepasikeitę nuo tų laikų, kai lipdavom pas pani Razvadovską daržan iš Salomėjkos kiemo.
Galiausiai priėjom tą nudistų ruožą – gal 15 m uolėtos akmenuotos pakrantės, kur nudistų būriai kūrė laužus iš jūros išrankiotoms midijoms ant skardos kepti – man tik į vandenį ten įbrist reikėjo. Nu ir parbrist po to, apsirengėm ir nuėjom prašmatnesnės vietos ieškoti. Ir pataikėm, patys to nežinodami, į pliažą lietuvišku pavadinimu Lukas, kaip tik tą, kurio privačią tvorą Miša Sakašvilis kovoje su oligarchais vieną naktį atėjo ir išvertė:
Man tai patinka, kad išvertė. Nes labai gerai tame pliaže pačilinom:
Nu ir išbaigiant P(liažų) rungtį – Arkadijon taip ir nenusigrūdom. Kiti planai nuo kelio numušė, dienos gi tik dvi. Bet išskridinėdami orouoste šnektelėjom su keturiais vaikinukais, kuriems atostogos Europoj neįdomu, Kirgizija, Issyk-kulis, sakė, jėga. Tai jie, man rodos, net nakvojo Arkadijoj ant smėlio. Bet šiaip, sakė, įspūdžio nepadarė – kaip Palangos Basanavkė, tik ukrainietišku masteliu: daugiau žmonių, garso, šviesos ir pinigų. Jei dar kada Odeson pargrįšiu, pavažiuosiu įsitikinti, ar tikrai taip.
Kitas dvi Odesos triatlono rungtis T(urgų) ir O(perą) irgi planuoju aprašyt, kiek įtemptas atostogų grafikas ir riboti kaimiški internetai leis. EDIT: apie Turgų jau yra: Odesos triatlonas: antra dalis T, yra ir apie Operą. O dar yra apie Odesos kiemus, kondicionierius ir biški kitko. Ir grynieji patarimai apie internetus bei štrudelius.
Namop2 
4 mintys apie „Odesos triatlonas: pirma dalis P“