RSS

KP2016: purslus ir močiutę rekomenduoju

05 Bal

Viena kregždė dar ne pavasaris, bet 4 filmai per 24 valandas (kinoekrane, ne kokie torentais parpumpuoti) – tai jau ryškiai pavasaris. Kino. Beveik toks pats kaip pačioj Kino Pavasario – ir mano – jaunystėj, kai žiūrėdavom filmus mažojoj Lietuvos salėj ant grindų sugulę priešais pirmą eilę, nes vietų trūko. O va ką taip žiūrėjau, neprisimenu, tai pastarųjų 24 val derlių čia susidėsiu, kad nepamirščiau.

Nr.1 A Bigger splash – tyčia rašau anglišką pavadinimą, nes lietuviškai išversti Didesni purslai nesakau, kad neteisinga, bet fonetiškai ir emociškai man splash’ui neprilygsta. Nu ir labai nutolina asociaciją su David Hockney poparto kūriniu, atėjusiu pasaulin tuo pat metu, kaip ir aš:

Hockney,_A_Bigger_Splash

Režisieriaus Luca Guadagnino pavardės iki šiol nežinojau, bet Tildą Swinton ir Ralpha Fienesą, tai o kaipgi. Pastarasis, tiesa, pasirodė kaip malonus netikėtumas, netgi su atpažįstamom Anglo ligonio frazėm (dėl to filmo nusipirkau video grotuvą. baisiai seniai). Šičia Fienesas visai ne ligonis, atvirkščiai, hypergyvybingas, todėl dramatiškai neįsipaišo į farniente peizažą, ir pabaigia tykštelėjimu amžinybėn. Ligonė gal labiau Tilda, nes kalbėt gali tik pašnibždom, kas jai nelabai trukdo, kol neprireikia aprėkti Fieneso personažo. Žiūrisi gi viskas puikiai, daug karščio alinamo nuogo kūno, daug rokenrolinės jaunystės juslingumo, kurio vieni ieško, kiti, ramybės dėlei, bando nuo jo pabėgti, treti kaišo pirštus į žaizdas su šiuolaikinės jaunystės žiaurumu, o gal tik toks hiphopinis tiesmukiškumas. Filmas tinkamas žiūrėti poroms, kurios buvo kartu jaunystėj, ir vėl atsiranda kartu brandesniam amžiui. Toms, kur nenutrūkstama būna nuo iki irgi tinka. Nes negi pats prisigalvosi, kad viniluose galiojo taisyklė vienoj pusėj dėti šešias dainas, tam, kad po šešių dainų plokštelę reiktų apversti. Ir kad kiekvienoj pusėj turi būti po vieną turbo dainą. Kad norėtusi prieš tai apverston pusėn vėl sugrįžti.

Nr.2 (chronologiški čia tie mano numeriai, žiūrėjimo tvarka) – Močiutė. Būt buvę smagu pažiūrėt su dukrom, bet kad tematika netinkama: nepilnametės abortas. Tai teko smagiai pažiūrėti pačiai – močiutišką kvalifikaciją keliančioj auditorijoj. Seansas pirmadienį 14:30 ne dirbančiom mamom. Nebent būtų užstrigusios grįžimuose į Briuselio orouostą. Puikūs aktoriniai darbai: tiek močiutė Lily Tomlin, tiek anūkė Julia Garner, net ir nesimpatiškoji mama Marcia Gay Harden (gaila, kad visas tuoj užmiršiu). Feminizmo ir LGBT siūlai – organiškai simpatiški. Baisiai tinkamas filmas šeimoms, kur moterų trys kartos, o vyrų mažoka, ar išvis tik donorai.

 

Nr.3 Berniukas ir pasaulis tai jau tikrai su visais (5) vaikais ėjau. Ne tik savo. Pirkdama internetu sekundei buvau strigtelėjusi, kai perskaičiau, kad: “Dialogai: portugalų (atvirkštine eiga); Subtitrai: be subtitrų.” Tai kaipgi, galvojau, mes ton portugalų atvirkštine eiga įsikirsim. Bet paskui teisingai sugalvojau, kad jei atvirkštine eiga, tai ne įsikirtimui ta kalba naudojama. Taip tik čirškėjimui. 9-12 m. publika su popcornais įsitaisė toliau nuo mūsų, o 6-7 panelėms reikėjo pradžioj truputį padrąsinimo, kad viską jos teisingai supranta, tėtis turi išvažiuoti ir nuo to visas berniuko pasaulis nerealiai kaleidoskopiškai skyla ir sukasi. Kitur reikėjo paaiškinti, apie industrializaciją, išstumiančią rankų darbą ir vargšus jo atstovus. Dar apie medvilnę, kažkodėl ant medžių augančią. Žodžiu, valandos filmuke temų daug ir ne visos nekaltos, bet ne jose cinkas. Galvoj užstringančioj muzikoj ir nerealioj animacijoj – įsivaizduokit, kad turit prie akies kaleidoskopą ir jis valandą sukasi, o jo viduje vyksta istorija. Man kaip kaleidoskopų ir portugalų mėgėjai tiko labai labai.

Nr.4 Komuna. Nuėjau todėl, kad į Mano dukterys karvės nebebuvo bilietų. Nuo ko, aš, aišku, dar labiau tų karvių užsinorėjau ir jaučiausi nepatenkinta. Bet stambūs Dogme 95 muškietininko planai, raminantys daniški dialogai ir tai, kad sėdėjau šalia Giedrės Beinoriūtės – jausmus dėl karvių išstūmė iš apyvartos. (Susigūglinau Beinoriūtę dabar – tai ką, nuo 2012 m. nieko nedaro? Būčiau jos pačios gal paklausus,bet kadangi aš taip žiauriai nesuspėju sekti lietuviško kultūrinio vyksmo, tai maniau, kad čia aš ties Pokalbiais rimtomis temomis užstrigus. Bet tai kaip gaila tokių kūrybinių pauzių!). Bet grįžtant prie Komunos – žiūrėjosi gerai, gal kiek per ilgas, bet į gražius ir išraiškingus skandinaviškus veidus galiu ilgokai žiūrėti net be ypatingos fabulos: o čia fabula buvo, ir netgi beveik ypatinga. Čia kaip pažiūrėsi dėl to ypatingumo: vyras persimeta ant jaunesnės – kaip ir banali tema. Bet kai performuluoji ją į norėjimą patogiai susitvarkyti emocinius ir seksualinius poreikius kairuoliškai atviram komunaliniam kontekste, tai  toks elgesys gan ypatingai sutrikdo visus dalyvius, kai kuriuos net sužaloja, bet atrodo laikinai tik, santykinis happy endas šviečiasi prieš titrus.

Galiu paminėti dar tris festivalio filmus. Du iš jų jau buvau mačiusi: Nr.5 Kerol su tobula Cate Blanchet ir su Rooney Mara. kuri iš pradžių maniau, kad ta pati, kur House of cards buvo nustumta po traukiniu,bet paskui išsiaiškinau, kad jos sesė. Stilingai nufilmuota 1950-ųjų Amerikos lesbietiška meilės istorija. Man patinka 1950-ųjų Amerika. Ir meilės istorijos man patinka. Šita konkreti gal net dvigubai, nes mačiau neužilgo po Sangailės vasaros, po kurios buvau bepradedanti įtarinėt save homofobija. Bet pažiūrėjau Carol ir tapo aišku, kad man atgrasios dirbtinai suvaidintos homoseksualios meilės istorijos, o ne tokios kaip žanras.

Nr.6 Omaras. Jį dar vasarą žiūrėjau kaip Lobsterį. KP puslapyje ji įvardinta kaip romantiška absurdo komedija, ir 63 balsavusieji skyrė jai 9,1/10 balo – bet aš nuo jo šiurpau, neįžiūrėdama ten nei romantikos, nei komedijos, tik sadistinį absurdą. Aj, nu bet aš žinau, kad esu jaukaus miesčioniško skonio lakmusas, tai gerai, kad festivalio programa subalansuota ne vien tik mums, mainstreamininkams.

O Nr.7 Vyrų ir viščiukų pati nemačiau, bet susidariau apie jį įspūdį iš jį mačiusio MM pasakojimo, o dar papildomai iš reakcijos jo žmonos, kai papasakojau jai, kad jis mums tą filmą perpasakojo, Tai,jaučiu, gal net Omarą perspjautų. Tai gal ir gerai, kad rytoj išvažiuoju ir liksiu mačiusi tiek KP2016 filmų, kiek mačiau. Visus matytus rekomenduoju.

Reklama
 
Parašykite komentarą

Publikavo on balandžio 5, 2016 kultūra

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: