RSS

Eindhovenas = Philips lemputė. Daugiau nei šimtas metų kaip.

17 Kov

Dar prisimenu, kaip nustebau, kai olandai, pirmininkavimo proga, dovanojo Philipso pričindalą – tokią lemputę, kur įkiši į kompą per USB jungtį ir ji tau klaviatūrą apšviečia. Čia ta prasme, jei lindi su kompu po kaldra ir klaviatūros nesimato, tai padeda. Nuo to laiko žinau, kad Philipsas, iki tol man buvęs betaučiu kapitalizmo gerovės įsikūnijimu (jūroj daktaru plaukiojusio dėdės radiola iš Klaipėdos čekinės parduotuvės) iš tikro yra olandiška firma.

Po to atėjo gūdūs Vilniaus aviacinės atskirties laikai – į Vilnių iš Briuselio nebuvo anei vieno reiso per dieną.  Taip mano gyvenime atsirado Eindhovenas: Wizzairas iš ten skrido tiesiai į Vilnių. 150 km nuo Briuselio, bet vis šiokia tokia alternatyva. (Wizzairas iš ten skrenda ir dabar, bet Sabena reinkarnavosi į Brussels airlines ir atskirtį apmažino, jau nekalbant apie Zuoko linijas – graudu bus, jei jų nebeliks. (EDIT: nebeliko nei linijų, nei zuoko kuriam balsų nereikia, bet nebelabai graudu).

Bet tai reikėjo sulaukti Van Gogho 125-ųjų mirties metinių ir Rūtos pasirodymo Briuselyje, kad nuvažiuočiau kaip žmogus turistė į tą Eindhoveną ir suprasčiau, kas ten prie ko.

Van Gogho mirtis yra prie to, kad ta proga Eindhovene padarytas žvaigždėm nubarstytas dviračių takas – inspiruotas Van Gogho paveikslo Žvaigždėta naktis. Olandai tai vadina techno poezija, ir kai pabėgioji naktį ta atkarpa, kur fosforu pabarstytas takelis spinduliuoja dieną sugertą žalsvai balkšvą šviesą, o dar kai iš šonų pažybsi fioletinės lemputės, o dar kai su iš mašininio miego iškratytais vaikais – tai tikrai labai poetiškai viskas išrodo:

Eindhoven (5)

Ką čia naktį su telefonu prifotografuosi. Pažiūrėkit nuorodoj, ten kiek gražiau. Bet geriausia tai eikit patys pabėgioti.

EDIT: va, kažkas internetuose geriau pafilmavo – garsą gal geriau išjungti, nes nuotaikos neprideda. Tylu ten naktį tuose laukuose:

 

O užvis geriausiai paklausyti, ką apie tai kalba šito reikalo sugalvotojas Daanas Roosegarde (8:04 video žemiau). Ir apie kitus nerealius dalykus ten kalba – toks industrinis poetas: “Can we make roads that are more connected to energy neutralness or poetry?“   Ir dar sako, kad iš principo, kai pakalbi, tai visi už creativity ir innovation. Bet kai tik pradedi tartis, kaip toliau reikalą vynioti – tai iškart susiduri su “yes, but“. Tai sugalvojo Daanas vaistą tam “yes-but-inessui“: kėdę, balsą atpažįstančią. Kai tik išgirsta “yes, but“ – biški spiria į užpakalį. Nu ir dar sugalvojo smogo daleles siurbliu susiurbinėti ir deimantus iš to gaminti. Olandas, nu.

*******

Bet nevažiuosi gi pusantro šimto kilometrų vien po dviračių taką pabėgioti. Teko susikurti išsamesnę eindhovietišką programą. Tamsos sulaukėme vaikams pažadėtame boulinge, bet prieš tai dar spėjom prasieiti po Pieto Hein  Eeko fabriką-ekspoziciją-parduotuvę. Jis ten kaip ir iš antrinių žaliavų visokius dalykus kuria. Pavaikščiom po buvusį Philipso fabriką, pažiūrėjom, kaip industrinius paminklus pritaiko naujom reikmėm:

This slideshow requires JavaScript.

Į US, kurios yra ne JAV, o Urban Shoppers nebespėjom, tai tik apslankiojom vitrinas ir pasikarstėm loftinėm kopėčiom – oj, kokie mes perdarytų industrinių erdvių mėgėjai. Po to važiavom į boulingą ir į tą švytintį taką, kaip jau rašiau aukščiau.

Bet sekmadienio rytą atsikėlėm Eindhovene ne tam, kad per pusantros valandos namo grįžtume. Buvau nusižiūrėjus Philipso muziejų. Pernai tik karalienės atidarytas, tripadvisorio publika džiaugiasi, kad interaktyvus, o ir šiaip, man, kaip pusę gyvenimo nežinojusiai, kad tai yra olandiška firma, proga spragas užkaišioti. Vat dirba tik nuo vienuolikos, tai teko ratais aplink pavaikščioti, su vietove susipažinti, per langą nužvelgti  kavą geriančius darbo dienai besiruošiančius muziejininkus, Philipso istorines datas išsamiai per langą išstudijuoti ir netgi sufilipsintą Merkinės piramidę nufotografuoti:

Na ar ne Merkinės kupolas? Philipso mieste, aišku. Tai glaudžia ne Visuotinį Vienį, o Sissi boy parduotuvę.

Na ar ne Merkinės kupolas? Philipso mieste, aišku. Tai glaudžia ne Visuotinį Vienį, o Sissi boy parduotuvę.

Dar kol laukėm muziejaus atsidarant susipažinom su Philipso pensininkų dovana bendrovei 75-mečio proga: sėdi vitrinoj tokia natūralaus dydžio surūdijusi ponia, ir laiko rankoje kaitrinę lemputę:

Eindhoven (41)

Reikia žinoti, kad Philips istorijos pradžioje, gamykloje daugiausiai dirbo moterys ir mergaitės.

 Nuo tos lemputės viskas gi ir prasidėjo. 1891-ais metais,  100 metų iki antrosios Lietuvos nepriklausomybės, tėtis Frederikas davė sūnui Gerardui pinigų, kad apleistame Eindhoveno sandėly pradėtų kokį normalų biznį. Davė taip olandiškai – dalį pinigų įdėjo kaip kompanijos pajų, o dalį paskolino. Gerardo būta baisiai darbštaus, plušėjo nuo ryto iki vakaro, bet biznis ėjo ne kaži kaip, ir po keletos metų, kai bankrotas akysna žiūrėjo, tėtis Frederikas griebė už pakarpos jaunėlį Antoną – tokį, kuriam mokykloje nelabai sekėsi, bet užtat Amsterdamo biržoje talentas prasirėžė. Antonas Eindhovenan vykti noru nedegė – tipo kaimas ten ir iššūkiai ne tie, bet tėvukas sugebėjo sumotyvuoti. O sulig Antonu atėjo ir užmojai, tarptautiniai užsakymai (Rusijos caras 50 000 lempučių prigriebė – jokios ten ne Iljičiaus lemputės, Philipso jos) ir šiaip suklestėjimas. Gerardas tai norėjo vien ties lemputėmis koncentruotis, o Antonas mikliai užčiuopė diversifikacijos gyslą, pradėjo visokias ten stiklo tūbas gaminti ir kitaip liestis prie užgimstančios elektronikos ir medicininių technologijų pramonės. Netgi rentgeno firmą kažkokią perpirko – gamino nešiojamus rentgeno aparatus ir žmonės vargo neturėjo.

Man, kaip neišsipildžiusiai namų šeimininkei, saldžiausi yra visi tie mano-maždaug-gimimo metų buities rakandai, na ir visokie muzikos centrai. Tiek kasetės, tiek kompaktai pirmieji iš Philipso išriedėjo, vaikai kasečių tai jau ir neatpažįsta, kaip muzikos laikmenų. Žodžiu kultūringa pramoninio dizaino ekspozicija:

This slideshow requires JavaScript.

Minėjau, kad palyginus su Gerardu Antonas buvo tiesiog modernumo šauklys. Bet kai prieš WWII pas jį atėjo toks Horovitzas ir pasiūlė gaminti elektrinius skustuvus – ne tai, kad jie būtų buvus kokia absoliuti naujovė, amerikonai jau šiokius tokius naudojo, bet Horovitzo sumanytas besisukančių ratukų mechanizmas jam pačiam atrodė kur kas tobulesnis – žodžiu Horovitzui Antonas atsakė, kad ne, Philipsas tai ne kokia kirpykla. Tai laimei, kad Antono žentas tuo Horovitzo eksperimentiniu skustuvu pasigremžė ir įtikino uošvį, kad bus gerai. Praėjo 75 metai ir galima švęsti:

Eindhoven (62)_blured

Geri buvo tie Philipsai: investavo į personalą, statė jiems namus ir vaikų žaidimų aikšteles, mokėjo biuletenius, o stojus rūstesniems laikams Antono sūnus Fritsas, išgelbėjo gyvybę 382 žydams, įrodydamas naciams, kad be jų Philipsas niekaip. Rūsčius laikus pakeitė minkštesni, maloniai atsispindintys reklamose:

This slideshow requires JavaScript.

Prieš pat man gimstant dar ir Evoluoną Fritsas Philipsas ant servetėlės pabraižė, o paskui ėmė ir pastatė – tokią skraidančią lėkštę, vieną pirmųjų mokslo ir technikos muziejų:

Paskui, kai tokie muziejai pradėjo kaip grybai aplink dygti, pervirto į konferencijų salių kompleksą. Vis tiek gražiau, kai mieste toks daiktas yra, negu kai jo nėra.

Toks tat savaitgalio ir rezultatas: iki jo buvo man tas Eindhovenas iki lemputės, o dabar jau visai ir turistinė destinacija. Gal dar kas susigundysit – Wizzairas tiesioginis gi.

Ir Salomėjai.

Reklama
 
 

Žymos: , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: